- Ar gali mane nuvežti į Bektoną, ten Knygnešyje bus susitikimas su Nijole Oželyte penktadienį, – klausia mama.    
 
- Ką!?! - vos nesušunku garsiai. – Net nežinojau, kad jūs esate Oželytės gerbėja, – bandau dar savo laimę. 

- Na matai, ji toks šiltas ir betarpiškas žmogus, su ja taip lengva bendrauti...  

- O Dieve! Aš visai kitaip įsivaizduoju penktadienio vakarą, pavyzdžiui, šiltai, betarpiškai sėdėti kino teatre ar kokiam restoranėlyje, maloniai šlamščiant picą su raudonu vynu...  
 
Žinoma, viso to aš nedrįstu garsiai išreikšti, ir sutinku...mama vis dėlto. “Dieve, padėk man ištverti tas kelias valandas, juk esu visiškai apolitiškas žmogus”, - pagalvoju. 
 
Jaukiame ir karštu šokoladu kvepiančiame ‘Knygnešyje’ pamatau dar keletą jaunų aukų, kurie matyt buvo čia atitempti savo vyresniosios kartos atstovų, tačiau netrukus įsitikinu, kad klydau. 
 
Simpatiškas, smagus jaunimas įsikūrė patogiai kas kur, laukdami susitikimo su Nijole. Dar į knygyną prigūžėjo matytų veidų iš klubo ‘Savi’, Lietuvių mokyklėlės, fotoaparatus ruošėsi Sigitas Matulis su kolege Aurelija. Na ir kas čia bus?... galvoju. Publika tokia visai įdomi susirinko.   Įsitaisau kaip tyčia priešais pat vakaro kaltininke, kad niekas pro mano ausis neprasprūstų. Susirinkusieji į vakarą užpildė visas įmanomas kerteles ir Nijolė, kiek pradžioje laužydama rankas, prabilo, tiksliau pasakius, prapliupo. Žodžiai liejosi kartu su pliaupiančiu lietumi, kuris tuo metu barbeno virš mūsų galvų į skardinį stogą. Vakaras po truputį įsilingavo, atmosfera sušilo, žmonės klausėsi nekvėpuodami. 
 
Buvo paliesta tiek daug temų ir istorijų, kad net negaliu išskirti vieno kokio svarbiausio aspekto. Nijolė užsiminė apie savo keliones po Ameriką ir Kiniją, buvo neseniai grįžus iš Izraelio ir dabar atskrido į Londoną pasimatyti su jauniausiąja dukra, kuri čia studijuoja. Iš jos kalbos supratau, kad visą gyvenimą ieškojusi atsakymų į esminius klausimus, keliaudama ir pažindama naujus žmones, ji pagaliau atranda juos. Na tarkim, viena mintis man įstrigo kalbant, apie mūsų tautos identitetą : “na nesame mes tokie bjaurūs iš prigimties. Amerikoje nesenai sutikau tokių super žmonių, kurie tikrai leidžia didžiuotis savo tauta. Turime vieną įdomų bruožą, kai neturime priešų – kovojame vienas su kitu, tačiau tik pajutus pavojų, stojame petys į petį ir tampame vieningi”.  
 
Daug kam iš klausytojų įsiminė Nijolės pasakojimas “kaip mane norėjo ateiste paversti”. “Klausia mūsų – kas iš jūsų eina į bažnyčią ir tiki dievu? Na aš, - sako Nijolė. Tai tavo dievas manai yra visagalis visagalis? Taip, o ką? Tai jei jis toks visagalis, ar jis gali sukurti akmenį, kurio pats pakelti negali? Gali! - atsakau. Juk jis visagalis! Tai koks jis visagalis, jei pats negali akmens pakelt? Tuo metu nebežinojau ką jam atsakyti ir parbėgus namo viską išpyškinau mamai, kuri savo paprasta, senoviška išmintimi man tiesiog genialiai atsakė – vaikeli, Dievas - ne mužikas, akmenų pats nekilnoja!” Visi klausytojai šypsojosi šioje vietoje.

Iš tiesų, porą valandų trukęs renginys paliko klausytojams nemažai įdomių pamąstymų ir temų. Na, turiu pripažinto ir man nebuvo taip jau skausminga ten pabūti. Vis dėlto, ši energinga moteris jau buvo nuveikus kažką įdomaus, kai aš dar net nebuvau gimus. Sėkmės jums, žmonės jus myli ir tiki. 

Kas negalėjote sudalyvauti vakare, pokalbį su Nijole galite pamatyti Andriaus Kasparavičiaus video klipe:



Sigito Matulio fotoreportažas: