Į ekspedicijos „Misija – Sibiras 2007“ pristatymą Lietuvos ambasadoje Londone ėjau vedama pareigos.

Pareigos savo darbui. Prisipažinsiu, ne tiek įspūdžiai iš 20 vasaros dienų kelionės po Sibirą, kiek galimybė sutikti ir susipažinti su potencialiais verslo klientais, bendradarbiais, sąjungų atstovais viliojo praėjusio trečiadienio vakarą praleisti ambasados salėje. Ir Sibiras man labiau asocijavosi su ašaroti verčiančiu rusų kino filmu „Sibiro kirpėjas“, nei su tremtimi.  

Tik užėjusi vidun supratau, kad vakaras – kitoks nei tikėjausi. Į tikslinę auditoriją, jaunimą, taikėsi žaismingai skaidrėse pavaizduoti keturi herojai: šiuolaikiška apranga, pašiaušti plaukai, mobilūs telefonai. Tačiau pilnutėlėje salėje pastebėjau tik vieną kitą jaunosios kartos atstovą. „O kur jaunimas“, - sušnibždėjo kolega, kurį pakviečiau drauge apsilankyti renginyje. Juk tai jau antroji Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuojama istorinė ekspedicija į lietuvių trėmimų, masinių žudynių, koncentracijos stovyklų ir įkalinimo vietas, per kurią, kaip sako patys organizatoriai, skatinamas Lietuvos jaunimo patriotiškumas.        

Galbūt vasaros atostogos, galbūt tai, kad pristatymą organizavo Lietuvos ambasada JK ir Britų – Lietuvių draugija (British – Lithuanian Society) nulėmė senosios kartos daugumą. Didžioji dalis susirinkusiųjų – Britų – Lietuvių draugijos nariai, jau perkopę per šešiasdešimtmetį ir lietuviškai net nekalbantys. Tad galima atleisti senukui, netyčia užsnūdusiam salės gale, kai ambasadorius Vygaudas Ušackas ir sūnus Raimundas dalinosi įspūdžiais iš dešimt dienų praleistų kelionėje.

„Iš tūkstančio gal ir išlikome koks šimtas, - prosenelio Adomo prisiminimus angliškai skaitė ambasadoriaus sūnus. - Kiekvieną rytą tekdavo po 12-15 vyrų užkasti. Mirusiuosius išrengdavo nuogai, pakinkydavo karves į vežimą, sukraudavo kaip malkas vieną ant kito. Ir jokio ženklo, kad tu buvai žmogus, gimei, augai Lietuvoje, medelį, alyvą, obelaitę kadais sodinai… Tuos, kurie negalėdavo atsikelti nuo išsekimo, lagerio viršininkas griuvinėjančius sustatydavo į eilę ir tracht, tracht į kaktas. O tada su neslepiamo pykčio paniekinimu iškošdavo: „Zaberite, sobaki” (rus. „Surinkite, šunys”)".     
 
Nepriekaištingai angliškai kalbančiam Raimundui tėčio pagalbos prireikė tik tariant rusiškas frazes. „Zaberite, sobaki“, - pakartojo ambasadorius ir susirinkusiems pasakojo kelionės nuotykius. 600 jaunuolių pareiškė norintys dalyvauti misijoje. Po bandomojo žygio Dzūkijos miškuose atrinkti 22 ištvermingiausi, kuriems teko kovoti su uodais, „mėgautis“ laukiniu gyvenimu, maudynėmis šaltose pakelės upėse, ūbauti, kad atbaidytų meškas, nukeliauti pėsčiomis virš 110km, ant pečių nešant virš 35 kg kuprines, sutvarkyti apie 240 kapus.     

Dabar kelionė į Sibirą prilygsta ekstremalaus plaukiojimo pelkėmis nuotykiams. Salėje nuvilnydavo juokas ir nuostaba pamačius žvyrkelius, balas, senus „žiguliukus“ ir karvių bandas pagrindiniuose keliuose. Svetingi kaimų gyventojai mielai pozavo nuotraukoms - lietuviai, lenkai, ukrainiečiai. O blondinė ledų pardavėja pasirodė esanti lietuvės dukra.  
 
Tiek daug atradimų praradimų žemėje. Prisiminiau jau dylančias iš atminties istorijos pamokas, literatūros kūrinius, gimusius tremtyje, kada uodai ir utėlės tapdavo maistu. „Gerai, kad turiu bilietą atgal“, - vienos ekspedicijos dalyvės žodžius citavo V.Ušackas.  
 
Tą vakarą paminėta ir Juodojo kaspino diena – rugpjūčio 23-ioji, kurią 1939 metais pasirašytas J.Ribentropo – V.Molotovo aktas, nulėmęs Lietuvos nepriklausomybės atėmimą ir daugelio šviesiausių Lietuvos žmonių trėmimus į Sibirą ar priverstinį pasitraukimą iš Lietuvos. Gyvedama svečioje šalyje jaučiu pareigą išmanyti šio krašto istoriją ir gerbti atmintinas datas. Per penkerius gyvenimo JK metus pirmą kartą pajutau, kad Lietuvos istorija – tokia pati pareiga, kaip darbas ar kitos tautos tradicijų gerbimas.   
 
 „Misija – Sibiras“ pristatymo pabaigoje pirmasis JK ambasadorius Lietuvoje ir Britų-Lietuvių draugijos pirmininkas Michael Peart ambasadoriui V.Ušackui padovanojo knygą - „Best after dinner stories“. Juk istorija apie Sibiro tremtis dabar primena siaubingą pasaką, kurią galima aptarti po sočios vakarienės.  
 
Vieni sako: nesvarbu kelionė, svarbu – tikslas. Kiti – svarbus ne tikslas, o pati kelionė. Aš - tiesog už kelionę. Už bet kokią misiją, kuri padaro mus geresniais.

http://www.misijasibiras.lt