Anglijoje gyvenanti jau šešioliką metų, muzikantė Jolanta Anusauskienė, nors ir mėtoma gyvenimo audrų, per gyvenimą eina su šypsena. Pokalbyje su „Londoniete“ atlikėja atviravo ne tik apie savo muzikinę karjerą, bet ir apie gyvenimą mašinoje su mažais vaikais be menkiausio skatiko kišenėje.

Moteris muzikinę karjerą pradėjo dar būdama aštuonerių, kai į sceną lipdavo su vieninteliu tuo metu vaikų folkloro ansambliu Lietuvoje - „Tututis“.  Vėlesnėje karjeroje Jolanta mokėsi vokalo bei groti kanklėmis Klaipėdos konservatorijoje, o vėliau, grįžusi į Kauną, dirbti mokytoja muzikos mokykloje. Tačiau atėjus permainų laikams ir pablogėjus finansinei padėčiai, moteris su šeima nusprendė išvykti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Minėjote, jog į Angliją atvykote 1999-aisiais, tuo metu Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė. Kaip jums pavyko kirsti Anglijos sieną?

Tuo metu turėjome Anglijoje draugų, kurie čia jau buvo įsikūrę ir gyveno daug metų. Susisiekiau su jais, prižadėjo padėti ir su gyvenama vieta, ir su nelegaliu darbu. Keliavome į Didžiąją Britaniją daugiausiai dviems metams, tiesiog užsidirbti ir grįžti. Pati kelionė nebuvo labai sėkminga, važiavome sena mašina, ji pakeliui sugedo, teko stovėti parą, kol ją sutaisėme. Prie kelto atsidūrėme ketvirtos paros rytą, drebėdami, bet su plačiausiomis šypsenomis nuėjome prie sienos kontrolės patikros, apsimetėme turistais, išleidome visus pinigus kelto bilietams į abi puses, ir kažkaip praslydome. Tačiau, kaip ir nutinka daugeliui lietuvių – pravažiavome sieną ir visi draugai dingo.

Kur pasidėjote?

Prisimenu, draugai gyveno Croidon rajone Londone. Šiaip ne taip nusigavome iki Londono, bandžiau draugams prisiskambinti iš viešųjų telefonų, tačiau nesėkmingai. Nelaimė po vieną nevaikšto, bevaikščiodama iš vienos telefono būdelės į kitą, kažkurioje palikau ir tašę su paskutiniais likusiais pinigais. Likom, taip kaip stovim – be pinigų, be pastogės, sūnui buvo tik 4 metukai, tik tiek, kad dar mašiną turėjome. Joje ir gyvenome savaitę laiko.

O kas nutiko po savaitės?

Nusigavome iki Tottenhamo ir tiesiog vaikščiodavome gatvėmis, tikėdamiesi rasti kokio nelegalaus darbo, ar duonos kąsnį, nors anglų kalba galima sakyti buvo nulinė. Tačiau pasisekė. Išgirdome lietuviškai kalbančius žmones ir tuojau pat juos užkalbinome. Nors ir visiškai svetimi žmonės, jie mus priėmė, apgyvendino, parūpino maisto ir net gi nelegalaus darbo davė.

Vėliau mus nuvedė į socialinę tarnybą, kur gavome socialinį būstą. Jame pragyvenome 5 metus, o ir vyrui pasisekė gauti legalų darbą, tačiau ramybe džiaugiamės neilgai. 2003-aisiais, prieš įstojant į Europos Sąjungą, Anglijoje vyko „nelegalų apvalymas“ – į šį apsivalymą pakliuvome ir mes. Tiesiog 5-tą valandą ryto atvažiavo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai ir išvežė visą šeimą į kalėjimą, iš kurio buvo didelė tikimybė būti parskraidintiems atgal į Lietuvą. Tačiau ir vėl laimingo atsitiktinumo dėka pasitaikė geri darbuotojai, kurie mums padėjo. Taip ir likome gyventi Anglijoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

O kaip pradėjote muzikinę karjerą Anglijoje?

Lietuvių sodyboje Londone visuomet vykdavo įvairios šventės, dažnai ten važiuodavome ir su palapinėmis. Ir tuomet, 2005-aisiais vyko šventė, sutikau ten vieną vyriškį, jis grojo klavišiniais, tiesiog priėjau ir paklausiau, ar negalėtų man pagroti, pasakiau, jog norėčiau padainuoti. Jis sutiko. Tačiau tą vakarą viskas tuo ir baigės. Bet kaip muzikantė aš nebegalėjau nustygti vietoje, po šitiek metų be muzikos vėl jos paragavusi pradėjau ieškoti to vyriškio, visų pažįstamų klausinėjau, kas jis toks buvo. Kol galiausiai radau.

Ir, pasirodo, jis netgi gyveno tame pačiame rajone, kaip ir aš. Pradėjome kartu repetuoti, muzikuoti ir rengti programą. „Que“ bare rengdavome pažinčių vakarus, nors jaunimo buvo daug, mūsų pažinčių vakarai buvo daugiau skirti vyresniems. Įsibėgėjus mūsų renginiams, baras būdavo sausąkimšas. Vėliau pradėjome groti ir vestuvėse, ir gimtadieniuose ir įvairiose šventėse. Tai buvo aukso amžius. Tačiau pamažu pradėjo atsirasti kitų muzikantų, didėjo konkurencija ir užsakymų vis mažėjo.

Ar vis dar sukatės muzikiniame pasaulyje?

Kaip muzikantė šiuo metu esu viena, tenka kartais padainuoti gimtadieniuose, restoranuose, žinoma darbo yra daug mažiau. Bet aš ir nesiveržiu, turiu savo klientų, gerbėjų ratą, kurie žino mano galimybes. Juk muzika niekada ir nebuvo mano pagrindinis darbas.

Dirbu „Amazon Proprety Group“ kaip būsto administratorė, prieš atvažiuojant klientams sutvarkau būstą ir juos įleidžiu. Tačiau dirbu tik puse etato, nes taip jau susiklostė, kad šiuo metu mano gyvenimas ir vėl yra blaškomas audrų, mano šeima iširo, o turiu 9-erių metų dukrą, kurią reikia nuvesti į mokyklą.

Taip jau nutiko, kad savo būsto taip ir neįsigijau, kai iširo šeima, kaip tik pradėjo kilti būsto kainos. Mano namo šeimininkas liepė man išsikraustyti, nes jis „parduoda“ namą. Man buvo šokas. O ir nelaimės per kelis metus sekė viena po kitos; numirė brolis, po to mama ir galiausiai buvau iškeldinta. Sūnus jau turėjo pradėti universitetą, todėl galvą sukau ir čia -  kaip jį išleisti į mokslus. Iš savivaldybės gavau vadinamą „kritinės padėties būstą“. Tačiau į tokį būstą neturi teisės įsinešti savo daiktų, todėl visi daiktai yra nuomuojamame garaže. O ir negaliu būti užtikrinta, jog vėl bet kada nebūsiu iškeldinta.

O kokie jūsų ateities planai?

Mano planuose yra muzikos mokykla. Bet tikra muzikos mokykla. Londone lietuvių vaikų yra tikrai daug, o Anglijoje su muzikos mokymu – prastai. Vaikai mokomi dainuoti, o pažinti muzikos raštą retas kuris mokomas. Iš kitos pusės tokios muzikos mokyklos Anglijoje yra labai brangios.

Todėl mano planuose yra tokia svajonė vaikus Anglijoje mokyti muzikos. Visuomet to norėjau ir tikiu, jog įgyvendinsiu savo planus.

Nesvarbu, ką esu patyrusi, visuomet per gyvenimą einu su šypsena, svarbiausia, kad turiu vaikus, stogą virš galvos, sveikata šiuo metu tikrai nesiskundžiu, o visa kita su laiku ateis į savo vėžes.

Asmeninio archyvo nuotr.