Rudenėjantį pirmadienio vakarą, pasibaigus pamokoms, užeinu į „Moksliuko“ mokyklos patalpas Beckton'o rajone, Rytų Londone.

Žvilgtelėjusi į klases, greitai randu pašnekovę, kurios ieškojau. Mane pasitinka maloni, besišypsanti lituanistinės mokyklos vadovė, mokytoja, muzikė, iš Kuršėnų kilusi, dabar jau septintus metus Londone, Barking‘e gyvenanti Rita Gužauskienė (39m.). „Galima pabaigti pedagogines studijas universitete, įgyti žinių, bet mokytoju tapti neįmanoma be pašaukimo“, - požiūriu į pedagoginį darbą dalijasi Rita. – „Niekada negalvojau, kad dirbsiu su vaikais, nors diplomas leido. Pasirodo, mokytojauti yra visai smagu ir man sekasi tai daryti“.

Kokie keliai atvedė į Londoną?
Kai Lietuvoje vyko virsmas, mes su vyru „nepataikėm ant bangos“. Kalbu labai lietuviškus dalykus: įtakingų žmonių aplink nebuvo, jauna šeimyna su dviem vaikučiais neturėjo jokios perspektyvos užsidirbti ir išlaikyti šeimą. Vyras išvažiavo pirmas, o aš po penkių mėnesių, po sėkmingo Kalėdinio koncerto su berniukų choru, su savo vaikais atvykau į Angliją. Negalėjom gyventi atskirai. Jei nebūčiau apsisprendusi, vyras būtų parvažiavęs namo toliau skursti.

Ar įsivaizdavote, kas Jūsų laukia Jungtinėje Karalystėje?
Negalvojau, svarbiausia buvo būti kartu su šeima. Pusantrų metų ir darbo jokio neieškojau, auginau šešiametį sūnų Kristupą ir dvejų metukų dukrą Dargailę. Dabar auginu dar vieną dukrelę Gausantę. Vieną dieną paskambino „Rasos“ mokyklos steigėja ieškodama muzikos mokytojos. Su didžiausiu džiaugsmu sutikau ir pradėjau dirbti. Prieš penkis metus atsirado lituanistinė ir menų mokykla „Moksliukas“, taip viskas ir prasidėjo.

Kuo ypatinga „Moksliuko“ mokykla?
Savaitgalinės lituanistinės mokyklos tuo pat metu moko ir kalbos, ir muzikos, ir šokių, dramos. Kaip muzikantė, norėjau profesionaliau dirbti su to taip pat norinčiais vaikais. „Moksliuko“ mokykla veikia savaitės dienomis ir vaikai čia gali rinktis, ką nori mokytis, turime lituanistinį, muzikinį ir šokių skyrius. Muzikinis skyrius veikia, kaip muzikos mokykla.

Rita, papasakokite kokio mokytojo reikia užsienio lituanistinei mokyklai, ar lengva rasti specialistus?
Nelengva rasti gerą specialistą, nors šioje šalyje yra labai daug pedagogų iš Lietuvos. Tokioje specifinėje mokykloje dirbantis mokytojas turi vykusiai prisitaikyti prie darbo svetur, prie mažesnio valandų skaičiaus. Žmogus turi greitai adaptuotis, mokėti sisteminti ir atrinkti, kas svarbiausia, kad per trumpą laiką pasiektume rezultatus. Mokytojo darbas visur yra sunkus, o čia – ypatingai. Jungtinėje Karalystėje dar nėra jokios bendros lietuvių kalbos mokymo programos, kiekviena lituanistinė mokyklėlė yra specifinė. Mūsų mokytojai dirba pagal lietuviškas programas ir atsižvelgdami į tėvų norus: rimtai mokyti ar tik supažindinti, tad mokytojas turi lanksčiai dirbti net toje pat klasėje.

O kokius pastebėjote darbo privalumus ir trūkumus lyginant su Lietuva?
Londone, atrodo, padarau daugiau. Galbūt todėl, kad žinau, jog neturėsiu keturių savaitinių pamokų, o tik vieną. Žvelgiant iš kokybės pusės, per keturias pamokas turėtum kokybiškiau išmokyti, bet, pasirodo, galima ir per vieną.

Kiek mokinių lanko mokyklėlę?
Labai plečiasi lituanistinis skyrius, kas savaitę ateina vis nauji mokiniai, tad tiksliai pasakyti negaliu, bet jau turime apie šimtą trisdešimt mokinių. Prieš penkis metus mokyklėlėje tebuvo penkiolika. Džiaugiuosi mokinių gausėjimu. Nors neturime jokios reklamos - žodinė reklama tokia gera, kad vaikai pas mus nepaliauja plūsti.

Kokio amžiaus turi būti „Moksliuko“ mokinys?
Mokykloje vaikai mokosi nuo keturių metų, lanko darželinukų klasę, o toliau ribos nėra. Dabar muzikiniame skyriuje turime du dvidešimt šešerių metų mokinius. Ribos nėra, manau, neatsakytume niekam.

Kokios mokinių savybės Jus žavi, o kokios atstumia?
Atstumiančių nėra. Žavi absoliučiai viskas - pats vaikas. Tereikia rasti „mygtuką“, kuriuo „atidaryti“ vaiko grožį. Mokytojo užduotis yra pamatyti. Žinoma, būna atšiaurių vaikų, užgaunančių kitus savo nekultūringumu, bet ar vaikas dėl to kaltas? Dažniausiai vaikas viską neša iš namų. Kai dėl problemų šeimoje auganti komplikuota asmenybė ateina pas mus, pas mane, aš taip džiaugiuosi galėdama įsileisti vaiką į didelio supratimo salą. Būna visko, kartais ateina ir verkiančios, klausiančios, kaip elgtis su vaiku, mamos. Nuraminu, kad šioje mokykloje vaikas papuola į tinkamą aplinką. Pedagogas turi kuo greičiau „patraukti“ santykių problemą ir pamatyti, kas jame slepiasi gražaus. Labiausiai mane žavi vaikų pagarba ir tolerancija.

Ar ateina į mokyklą savo atžalomis pasidomėti tėčiai? Ar Anglija teigiamai veikia tėvų požiūrį į vaikų auginimą?
Ateina, kaip anglai sako: 50/50. Į šventes ateina šeimomis, su mažaisiais, kurie dar net nelanko mokyklos. Tėvai tikrai dėmesingi. Anglija, žinoma, keičia vyrų požiūrį. Matau, kaip uoliai tėvai veda vaikus į mokyklą. Aš pati esu trijų vaikų mama ir žinau, kaip nepaprasta viską suderinti. Džiaugiuosi tėvais nusprendžiančiais vaikus leisti į lituanistines mokyklas. Vadinasi, jiems rūpi atžalos, jų kalba, nenori, jog jie augtų gatvėse. Iš savo patirties žinau - kol sūnus nelankė mūsų mokyklos, laisvalaikiu kieme su kaimynais spardydavo kamuolį. Kai tik pradėjo eiti į mokyklą, visi kiemo berniukai „atšoko“ ir nebesibeldžia į duris.

Ar per pamokas netenka susidurti su mokinių elgesio problemomis?
Ne, visi ateina savo noru, motyvuoti, tad mokykloje tvyro labai gera atmosfera. Drįstu visiškai ramiai sakyti, kad problemų neturime.

Minėjote, jog mokytojo pašaukimas yra dovana. Kokie tai gebėjimai?
Mokytojas pirmiausia turi gebėti kontaktuoti su mokiniu. Jei nėra tinkamo kontakto, mokinys prarandamas. Aš stengiuosi, kad vaikai būtų mano draugai. Kaip kitaip jie pasitikės manimi? Kiti sako, kad negerai, kai mokytojas tampa draugu. Bet man sekasi nubrėžti ribą tarp mokytojo ir draugo. Kartais mokiniai ir vardu pavadina, bet jaučiu, kad tai nėra „per arti“.

Kaip muzikos pamokose puoselėjate lietuvišką identitetą?
Labai džiaugiuosi tuo, kad savo pamokose esu ne tik muzikė, bet ir istorikė, ir lietuvių kalbos, ir gamtos pažinimo mokytoja. Visi dainų žodžiai yra poezija, literatūra, tad su mokiniais pirmiausia išnagrinėjame eilėraščio mintį. Kai nagrinėjame lietuvių liaudies dainas, vaikams iš susidomėjimo plečiasi akys, kai kurie pirmą kartą sužino, pavyzdžiui, kas yra suvalkas, žemaitis ar dzūkas. Daug laiko praleidžiame turtindami žodyną. Negaliu su mokiniais pradėti dainuoti neišaiškinusi žodžių prasmės. Dabar mūsų besiklausydami ašaroja net ir dainų žodžių nesuprantantys anglai.

Ar dalyvaujate su mokiniais vietiniuose konkursuose, renginiuose?
Tikrai taip. Antrus metus iš eilės Londone vyksta jaunųjų talentų konkursas instrumentalistams ir vokalistams. Dalyvaujame abiejose srityse ir visada turime laureatų. Šiemet turime ir laureatų laureatą. Pernai tokio titulo dar nebuvo. Su nugalėtoju ir dar vienu mokiniu važiuosim į Vilnių įrašyti kompaktinį diską. Dalyvaujame visuose renginiuose, į kuriuos mus kviečia lietuvių bendruomenė ir vietinė savivaldybė. Savivaldybė organizavo rytų šalių prezentaciją, tad dalyvavome ir mes. Anglai buvo apstulbę. Na jie ir turi būti apstulbę, nes mes dirbame pagal lietuviškus standartus.

Šiuolaikinis mokytojas turi daug tobulintis, kelti kvalifikaciją, po pamokų dirbti ne ką mažiau nei mokinys. Muzikos mokytojas taip pat?
Muzika yra tokia sritis, kad kol kas verčiuosi įgytu patyrimu. Žinoma, turiu tobulėti ir aš, nes mokinius ruošiame pagal „Associated Board of Royal Schools of Music“ programas. Bet dažniausiai, jei tik turiu progą, pasinaudoju šiuolaikinio gyvenimo perteikimu pamokoje. Kitaip surūgsi ir tapsi neįdomia mokytoja. Kai galiu atrasti, pavyzdžiui, populiaraus kino filmo sąsajų su mokomuoju dalyku, sužaidžiu ir pritaikau darbe.

Ką patartumėte mokytojams, norintiems dirbti lituanistinėje mokykloje užsienyje?
Tegu į tokią mokyklą ateina tas, kuris labai myli savo darbą, nes čia yra sunku.

Jau antrus metus ne tik mokytojaujate bet ir vadovaujate mokyklai.
Taip, tenka daryti viską. „Popierizmo“ nėra labai daug, bet kaip kertinis žmogus, turiu nešti žinias ten, kur reikia. Pernai metai buvo prasiveržimo metai „Moksliukui“, labai sunku buvo ir man. Į mokslo metų pabaigą suvokiau, kad turiu su kuo nors dalintis krūviu, nes be įprastų darbų dar ir chorui rūbus skalbiau, ir lyginau, ir bėgau pirkti. Viską turiu suderinti, pasitarti, man vienai nepatinka nuspręsti, ypač rengiant programas. Kartu galvoju apie meninę dalį, atsakingai ruošiu kūrinius.

Ar galvojate apie mokinius po darbo?
Žinoma. Muzikantai – mano mylimiausi, (po trumpos pauzės) visi – mylimi. Mėgstu su mokiniais daug bendrauti. Dažnai jiems sakau, kad apie juos kartais daugiau galvoju, nei apie savuosius vaikus.

Kokių turite profesinių svajonių?
Noriu dirbti su dideliu suaugusiųjų choru. Jau turiu dvylika žmonių, norėtųsi daugiau - dvidešimties, trisdešimties. Norėčiau su jais išvažiuoti į lietuvių dainų šventes Lietuvoje, Kanadoje.

Silpniausios ir stipriausios Jūsų charakterio savybės ir kaip jos atsispindi darbe?
Esu labai jautri ir kartu labai stipri. Šios dvi savybės truputį maištauja tarpusavyje, bet tai būdinga kūrybingiems žmonėms. Jautrumu viską sugeriu, paskui stiprybe sutvirtinu. O darbe šios savybės ir padeda, ir trukdo.

Ar planuojate grįžti į Lietuvą?
Nemąstau apie tai. Labai daug lemia vaikai. Čia vidurinėje mokykloje su vaikais elgiasi kaip su sau lygiais. Lietuvoje tik kai kurie profesūros dėstytojai taip elgėsi su manimi. Grįžus į Lietuvą, vaikus traumuotų pasikeitusi aplinka. Man pačiai labai patinka, kad šioje šalyje galiu būti savimi, patinka, kai žmonės šypsosi. Esu laiminga.

Kaip įprasta, trumpai:

Labiausiai vertinu dvasinius dalykus, meilę žmogui. Jei žmonių santykiuose sėjasi gėris – fantastika.
Laimė man tai jausmas, kad esi reikalinga.
Šeima tai manęs pačios, kaip moters ir mamos įprasminimas.
Draugai - be jų įmanoma, bet su jais – labai gerai.
Gyvenimas tai jo paties prasmės ieškojimas gyvenant.