Vasario 4, 2015
Krepšinio trenerė kamuolį metė dėl laimės kurti
Kristina Stamp
„Gyvenimas yra labai ilgas, jei žinai kaip jį gyventi. Linkiu meilės, vilties ir tikėjimo." © Autorės nuotr.

Vieniems svarbu karjeros siekiai, gražūs daiktai, patogus gyvenimas, o kitiems – soti siela ir dėkingumas už tai, kad tiesiog gyveni apsuptas grožio, meilės ir stebuklų. Taip save apibūdina iš Kauno kilusi ir jau 11 metų Londone gyvenanti  menininkė Dovilė – Dove Stukaitė. Paaukojusi krepšinio trenerės karjerą, Dovilė nusprendė pasukti visiškai kita linkme ir atsiduoti savo gyvenimo džiaugsmui ir prasmei – kūrybai.

Įsitaisiusius ant Chesterfield‘o tipo sofos Dovilės namuose Notting Hille, skanaudama žaliąją arbatą ir klausydama Dovilės gyvenimo filosofijos, jog neįmanoma praturtinti gyvenimo nejaučiant dėkingumo už tai, ką jau turi – su menininke kalbėjosi  „Londonietės” žurnalistė Kristina Stamp.

Ji turėjo galimybę peržvelgti daugybę Dovilės jaunystės nuotraukų, kuriose ji su savo drauge dainininke Arina bei kitomis negęstančiomis Lietuvos scenos žvaigždėmis.

Studijavai krepšinį Kūno kultūros akademijoje – kiek netikėta studijų kryptis, ar ne? Kodėl pasirinkai tokią profesiją ir ar kada teko pagal ją dirbti?

Mama visada sakė, kad turiu du talentus: menams ir sportui. Bet kadangi daugiau sportavau nei skaičiau knygas, pasirinkau sporto studijas. Akademijoje studijavome daug sporto šakų: plaukimą,  tinklinį, tenisą, dziudo, lengvąją atletiką, futbolą, bet mano specialybė - krepšinio trenerė.

Atvažiavus į Londoną, pabaigiau fitneso, asmeninės trenerės ir plaukimo instruktorės kursus. Londone dirbau dveejuose klubuose, Jubilee Sports Center ir Chelsea Sports Center.  Bet man nepatiko dirbti kitiems. Nepatiko ir tai, kad iš savo vadovų neišmokau nieko naujo.  Smagu dirbti su tais, iš kurių pats gali mokytis, tada tu tobulėji kaip asmenybė.

Vietoje krepšinio - tapyba

Kada įvyko tas lemtingas  lūžis tavo gyvenime, kai nusprendei, kad nori užsiimti menu?

Prieš maždaug penkerius metus mano gyvenime įvyko dvasinis nušvitimais, kuris ir nulėmė naują mano gyenimo etapą – kūrybą.

Tiesiog supratau, kad turiu daryti tai, kas man teikia gyvenimo džiaugsmą ir kuo galiu dalintis su giminiškomis sielomis. Tada pradėjau piešti, kurti poeziją. Esu parašiusi apie 70 eilėraščių anglų kalba.

Skaičiau daug filosofinių veikalų, sėmiausi įkvėpimo  įdomių žmonių biografijose. Mane labiausiai sužavėjo  Isadoros Duncan ir Eleonoros Duse biografijos. Yra vienas angliškas posakis, kuris labi gerai apibūdina šių moterų gyvenimo grožį – paprastumas gilume (angl. simplicity in profundity). Tuo ir aš stengiuosi vadovautis eidama savo keliu.  

Iš knygų ir semiesi įkvėpimo kūrybai?

Ne, dažniausiai įkvėpimas ateina gamtoje. Mėgstu viena išeiti pasivaikščioti, pasiplaukioti valtimi, tiesiog pabūti su savimi. Tada sustiprėja vidinė energija, širdyje įsivyrauja ramybė. Neseniai 3 dienas praleidau vienuolyne, su nieko nekalbėjau, sėmiausi įkvėpimo iš tylos, gamtos, viską supančios ramumos.

Kiekvienas tavo pieštas paveikslas apibūdinamas viena iš tavo poemų. Kaip priderini poeziją prie paveikslo?

Mano poemos spontaniškos, kaip ir mano piešiniai. Tiesiog yra toks vidinis jausmas, kuris sudėlioja viską į savo vietas, pagal spalvas, energiją, nuotaiką.

Tapyti pradėjau nuo akvarelės ant popieriaus, po to perėjau prie akrilinių dažų, o dabar dirbu su akriliniais dažais ant drobės. Kelis kartus per savaitę kurti važiuoju į studiją Dalstone rytų Londone.

Paveikslai – sielos išraiška

Ką tavo piešiniai pasako apie tave?

Savo kūrybą galiu apibūdinti kaip spontanišką animos išraišką (angl. spontaneous expression of anima). Anima lotyniškai - dvasia, vėjas, protas, garsas. Mano piešiniai yra mano sielos išraiška. Viską ką jaučiu, stengiuosi perteikti ant drobės. Spalvų žaismas piešiniuose atspindi tuo metu vyraujančią nuotaiką, mintis, išgyvenimus.   

Mano paveikslai skirti gyvenimą mylinčiai, dvasingai publikai. Tiems, kurie juose sugeba įžvelgti daugiau negu matoma plika akimi. Jiems suprasti reikalinga vaizduotė, įžvalga, dvasios ramybė, poetiškumas.    

Dovanos įžymybėms

Kiek laiko užtrunki nutapyti paveikslą?

Labai skirtingai. Viskas labai priklauso nuo nuotaikos. Kai piešiau gimtadienio dovaną Marinai Abramovic, užrtukau derindama spalvas pagal jos asmenybę. Naudojau daug geltonos – nes tai dvasingumo, Dievo, saulės spalva, o Marina yra vienas iš dvasingiausių žmonių, kuriuos esu sutikusi savo gyvenime.  

Įžymi menininkė Marina Abramovic? Esate draugės? Kaip prasidėjo ši draugystė?

Su draugu vieną dieną sugalvojome nueiti į Serpentine Galeriją, kur vyksta daug įdomybių, yra įvairių meno instaliacijų. Pamenu, kai prie manęs priėjo Marina ir liepė užsimerkti. Ir kai savo ranka palietė mano ranką, iš karto supratau, kad esam giminingos sielos žmonės.

Dauguma žmonių eidami į Marinos parodas nesupranta, kas vyksta, bet man viskas buvo aišku. Po parodos Marina man pasakė, kad esu ypatingas žmogus. Taip ir pradėjom bendrauti. Tikrai nepakartojamas jausmas, kai toks žmogus, apkeliavęs visą pasaulį ir praėjęs tiek etapų savo gyvenime, tau pasako tokį komplimentą.

Kokiems dar įdomiems žmonėms esi dovanojusi savo darbus?

Vieną iš savo paveikslų siunčiau į Vašingtoną, krepšininkui Ennis Whatley. Jis 1998 metais padėjo Žalgiriui iškovoti Europos Krepšinio taurę.   

Porą tavo darbų puikavosi ant Royal Academy of Arts reklaminių lankstinukų?

Taip, gruodžio mėnesį vyko mano darbų reprezentacija. Aš jiems nusiunčiau savo  darbus, bei pati važiavau į akademiją ir ten juos pati pristačiau. Kalbėjau apie spalvas ir įkvėpimą, darbuose slypinčius stebuklus. O darbus įkvėpė NASA teleskopų nufotografuotas rankos formos objektas, kuris buvo pakrikštytas „Dievo ranka” vardu. Kitas objektas sužadinęs įvairiausius jausmus bei reginius - „Dievo akimi“ vadinamas sraigės ūkas („Helix Nebula“) užfiksuotas Europos pietinės observatorijos naktiniame Čilės danguje.

Girdėjau, kad ruošiesi išleisti savo poezijos ir meno kūrinių knygą? Kokie ateities planai?

Tikrai norėčiau, tai bus mano kitas žingsnis savirealizacijos link. Norėčiau, kad viename puslapyje būtų mano poema, o kitame – tą poemą atspindintis meno kūrinys.

Apie ateitį per daug negalvoju, gyvenu šia diena, šiuo momentu, esu čia ir dabar, siela ir kūnu. Tik tada jaučiu, kad gyvenu. Bet idėjų tikrai yra. Noriu sukurti galimybę žmonėms pas mane užsisakyti paveikslus, kurtus pagal jų mėgstamas spalvas.

Ko palinkėtum „Londonietės" skaitytojams?

Visiems norėčiau palinkėti kuo mažiau kritikos, negatyvumo, kuo daugiau pozityvaus mąstymo, kad rastų laiko daryti tai, kas jiems teikia gyvenimo prasmę. Gyvenimas yra labai ilgas, jei žinai kaip jį gyventi. Tad norėčiau palinkėti meilės, vilties ir tikėjimo.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai