Sausio 5, 2012
"Mes ne gulbės, kad grįžtume"
MARGARITA SKVARČIENĖ, 2
Bernardas Bagdanavičius © Londonietė
Važiuodama dviaukščiu Londono autobusu visada stengiuosi atsisėsti antrame aukšte, būtinai prie lango, kad galėčiau iš aukštai stebėti kaip mainosi vaizdai, pasinerti į savo mintis, prisiminimus. Įprotis svajoti, atrėmus kaktą į stiklą, tikriausiai atkeliavo iš vaikystės, kada su tėvais automobiliu skriedavom pas senolius. Likdavau kaime visai vasarai. Ten atrasdavau save iš naujo, tarsi išlįsdavau iš pilko kiauto. Jaučiausi ypatinga ir mylima, na tokia 'special'... 

“It’s not your private bus, missy!” -  išgirstu staiga. Mobilus plyšauja kaip išprotėjęs, jo net negirdžiu paskendusi mintyse. Ir išvis - man jau reikia lipti! Vos nepražiopsau savo sustojimo, o juk skubu į susitikimą su talentingu architektu, kuris, lažinuosi, irgi svajojo, o dabar ir įrodė, kad turi kažką tokio ypatingo, kitaip nesėdėtų čia, pačiame Londono centre! Įžengiu į Will Alsop at RMJM, kuris priklauso RMJM korporacijai, ofisą, įsikūrusį visai netoli žavaus Alberto tilto ir Battersea parko. Mane pasitinka vyresniojo architekto pareigas čia užimantis Bernardas Bagdanavičius (37 m.) su puodeliu kavos.  

Trumpai 

Dievinu... Twin Peaks. 
Nemėgstu... skupumo, melagių ir biurokratų. 
Norėčiau turėti… stebuklingą receptą nuo pagirių. 
Svajoju, kad... man svajonių metas baigėsi tada, kai Senis Šaltis pasirodė esąs mūsų kaimynas. 
Paskutinį kartą juokiausi... šiandien per rytinį posėdį. 
Labiausiai nusivyliau... Lietuvos Seimo cirku - net nejuokinga. 
Diena prasideda nuo.... pusryčių su kava ir noro gyventi. 
Negaliu atsikratyti įpročio... žalingų įpročių neturiu. 
Dabar skaitau... 'Critique of Cynical Reason', autorius Peter Sloterdijk. 
Lietuvoje būtinai aplankau... draugus ir simpatijas. 
Namų nepalieku be... akinių ir rūbų. 
Muzikos grotuve... Beastie Boys, The Kills, Arcade Fire, Serge Gainsbourgh ir kitos gražios ir nuostabios melodijos. 
Namai man... ten kur laukia ir myli.   

XXX  
 
- Labas Bernardai, ačiū, kad radai man laiko. Prisipažinsiu, dar neteko kalbinti nei vieno  architekto. Kaip suprantu, Will’as Alsop’as yra žinomas ir vertinamas architektas visame pasaulyje. Koks jis žmogus? 
- Will’as yra charizmatiška asmenybė, labai daug keliauja, kadangi dirba su projektais visame pasaulyje. Tai labai pozityvus žmogus ir tuo labai įkvepia, motyvuoja tuos, kurie jam dirba. Tarkim, vien Londone yra du ofisai, kuriuose dirba 60 žmonių, kalbančių dvidešimčia skirtingų pasaulio kalbų, tad jiems reikia tikrai didelio autoriteto. O Will’as būtent toks ir yra – iš jo visada yra ko pasimokyti. 
 
- Kiek laiko tu jau kartu su Will Alsop at RMJM? 
- Šioje kompanijoje aš jau du metus. Šiuo metu esu vyresnysis architektas ir dirbu ties nauju, dangoraižio Kinijoje projektu. RMJM yra globali kompanija, turinti ofisus Dubajuje, Honkonge, Maskvoje, Niujorke, Toronte, Singapūre... 
 
- Kaip gimsta tie dideli architektūros projektai? 
- Dirbame komandoje, kartu einame link finišo linijos ir kiekvienas komandos narys turi erdves pasireikšti, jei jo mintis tikrai įdomi. 
 
- Spėju, kad žmogus, per du metus tapęs vyresniuoju architektu tokioje kompanijoje, turėtų pasižymėti puikiomis profesinėmis žiniomis? Kaip tau pavyko? 
- Žinoma, niekas šiaip sau neleistų tau reikštis, turi užsitarnauti pasitikėjimą, o tam reikia įdirbio bei atsidavimo, juk dirbame su didžiuliais projektais. 
 
- Ar tai reiškia, kad gyveni ofise? 
- Ne, nevisai (juokiasi). Darbe jaučiuosi gerai, kad ir tenka ilgiau pasėdėti. Tiesiog jauti, kad nori save atiduoti geresnio rezultato vardan.  
 
 
- O kodėl pasirinkai architektūra? 
- Architektūroje esu neatsitiktinis svečias. Augau architekto šeimoje, kur vaikystė prabėgo tarp knygų, maketų ir kitų nevaikiškų lobynų. Tačiau tai man buvo įdomu. Visada jaučiau natūralią trauką šiai sričiai. 
 
- Papasakok daugiau apie tai. Visada tikėjau, kad vaikystėje užsimezga patys įdomiausi pomėgiai ir svajonės. 
- Gimiau Vilniuje, tačiau smagiausias vaikystės akimirkas praleidau Zarasų rajone, vienkiemyje. Po studijų Vilniaus Dailės Akademijoje keliai pasuko Portugalijos link, kur Lisabonoje nusėdau vienuolikai metų. Didžiąją dalį laiko dirbau architektu. 2005 - 2006 metais gavau Calouste Gulbenkian fondo metinę kūrybinę stipendiją. Buvo puikūs laikai... Tačiau atėjo permainų metas ir daugelis mano gerų draugų bei kolegų patraukė į Ameriką, Vokietiją bei Londoną, kur tuo metu, apie 2004 – 2005-uosius kaip tik jautėsi savotiškas bumas architektūros srityje. Draugai ne kartą ragino atvykti į Londoną, tad apsisprendęs išvykti, nesunkiai įsitvirtinau menų ir kultūros sostinėje, kur vėlgi galėjau dirbti mėgstamą darbą. 
 
- Bernardai, kas yra tavo mūza? Kur semiesi įkvėpimo savo projektams? 
- Mūza?! Neturiu tokios (juokiasi). Tai tiesiog ateina iš vidaus. Džiaugiuosi, kad turiu erdves kurti ir įgyvendinti savo idėjas. Ai, tiesa! Mano didžiausias įkvėpimas nuo vaikystės laikų yra 'Beastie Boys'. Ši grupė iš Niujorko, galima sakyti, suformavo mane kaip asmenybę tam tikru metu. 
 
- Matau mintimis dažnai nuklysti į Lietuvą. Ar planuoji kada sugrįžti į gimtinę? Ar turi kokią svajonę, susijusia su Lietuva? 
- Ką reiškia sugrįžti? Mes gi ne gulbės kokios! O svajonė... taip! Aukšta, šviesiaplaukė, žaliaakė... arba galima ir mėlynų akių (juokiasi). Na, svarbiausia pati koncepsija (juokiasi). 
 
- Matau studijoje pilna įvairių, pačių įmantriausių pastatų maketų. Būdamas architektu įgyvendini kitų žmonių vizijas ir idėjas. Kaip gi tu įsivaizduoji savo paties namą?  
- Kosminėje stotyje (juokiasi)! Puikus vaizdas, gera architektūra, trimatė erdvė ir nereikia pamatų!  
 
- Oho, tikrai nebūčiau atspėjus! Labai originalu. Linkiu sėkmės siekiuose ir tikiuosi kada nors galėsim išgerti kavos tarp žvaigždžių. 
 

Raktažodžiai: Žmonėsprofesijadarbasarchitektūradizainas

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta