Gegužės 9, 2017
GREITA IR PASIUTUS. „Vyrai negali pakęsti greitesnių už juos moterų“
NATALIJA VORONINA
,,Blondinių trasose vienetai, kai kurie vyrai negali pakęsti moterų, besigalynėjančių su jais ir netgi greitesnių už juos'', - sako londonietė Ieva.

Pažadink motociklą, pajusk variklio ritmą hem hem hem
Šis garsas vertas pagarbos.
Šimtai arklių nekantrūs, smagu laikyt juos rankoj hem
Smagu valdyti tiek jėgos.

Maldauja kūnas gryno, svaigaus adrenalino hem hem
Ir tu ieškoti jo leki.
Priklausomybė tavo, aitrus pavojaus kvapas hem hem
Be greičio tu negyveni.

Viesulo dvasia blaškosi 20-metės londonietės Ievos Baublytės kasdienybėje. „Ši daina tikrai apie mane“, – juokiasi, kai nusiunčiu nuorodą į Marijono Mikutavičiaus, „Rebelheart“ ir Povilo Meškėlos iki kaulų smegenų pažįstamą kūrinį.

Ievos šeima Jungtinėje Karalystėje įsikūrė kai jai tebuvo devyneri. Šiandien mergina ne tik dirba išsvajotose pareigose, tačiau ir kaip reikiant kursto aistras šalies motociklų lenktynių trasose. Vienintelė mergina iš 50-ties dalyvių savo kategorijoje, nenuostabu, sulaukia ir flirto, ir nuostabos, ir pavydžių žvilgsnių, tačiau šeimos ir gerbėjų dėmesys bei palaikymas nušluoja visas negandas.

Kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo aistra motociklams?
Nuo pat mažens buvau aštrių pojūčių mėgėja: aktyviai poilsiaujant išbandžiau sudėtingiausias trasas, vandens motociklus, šuolius parašiutu, nuolat jaučiau nenumaldomą poreikį gauti dozę adrenalino. Prieš kiek daugiau nei trejus metus, kai buvau motociklu pavėžėta draugo, supratau, kad lenktyniavimas taps mano siekiu bei neišsenkančiu adrenalino šaltiniu. Išsilaikiau teises ir įsigijau pirmąjį, 125 kubinių centimetrų tūrio „Yamaha“, motociklą.

Jausmas tuomet buvo nerealus: kasdien leisdavausi į pasivažinėjimus greitkeliais, susiradau labai daug bendraminčių, su kuriais dažnai susitikinėdavau motociklistų pamėgtose vietose.  Po metų, draugų pakviesta, su galingesniu motociklu ėmiau važinėtis lenktynių trasose, tačiau supratau, kad to maža – kaskart įgydavau vis daugiau įgūdžių, jaučiau, kad greitis didėja, jog esu pasirengusi konkuruoti su vyrais.

Ar pamename pirmąsias patirtis vairuojant motociklą? Kaip sekėsi tuomet ir dabar?
Pirmą kartą sėdau  ant motociklo laikydama teises – tik tada supratau, kaip jį reikia valdyti. Treniruotė užtruko vos dvi valandas. Sėkmingai išsilaikius vairavimo egzaminą, turėjau iš pardavėjo, kuris gyveno 100 km nuo mano namų, pasiimti savo naują motociklą. Labai bijojau važiuoti viena, nes neturėjau jokios patirties, tačiau noras buvo didelis, rizikavau ir sėkmingai grįžau namo.  Tiesa, labai daug kartų netyčiomis sustodavau ir turbūt supykdžiau daugelį vairuotojų, tuo metu buvusių kelyje.

Po kelių dienų įsidrąsinau ir toji baimė vis mažėjo. Per pastaruosius metus bandžiau išmokti kuo daugiau, dar ir pati netikiu, kad taip greitai perpratau visą vairavimo techniką,  išmokau ne tik valdyti motociklą lekiant dideliu greičiu, bet ir lenktyniauti su kitais bei tapti konkurente greičiausiems Britanijos lenktynininkams.

Ar dažnai tenka susidurti su stereotipais lenktynių trasose?
Taip, tenka. Blondinių trasose vienetai, kai kurie vyrai negali pakęsti moterų, besigalynėjančių su jais ir netgi greitesnių už juos. Tuo pačiu jaučiu stiprų palaikymą, dėmesingumą ir susižavėjimą iš daugelio vyrų, nes nors esu draugiška, lengvai bendraujanti mergina, nesileidžiu į flirtą. Noriu atskleisti savo profesionalumą labiau nei moteriškumą, nors ir esu labai moteriška, kai nulipu nuo savo „geležinio vilko“. Būti mergina-lenktynininke, manau, yra didelis privalumas ir tuo didžiuojuosi.

Ar turite glaudų ryšį su savo šeima? Kaip jie reagavo į jūsų sprendimą imtis lenktyniavimo? Ar negrūmoja pirštu, neišgyvena?
Mano šeima yra nedidelė, bet labai artima, darni  ir vieninga. Turiu mamą, tėtį, sesę, brolį ir vieną močiutę. Visada jaučiu milžinišką jų palaikymą, kad ir ką bedaryčiau, net lenktynių metu, nors, kaip  žinia, rizika yra didžiulė. Esu labai jiems dėkinga už visa tai, vertinu jų paramą.

Tiesa pasakius, mano mama ir sesuo netgi žavisi lenktynėmis, visada keliauja su manimi į skirtingas trasas, praleidžia kartu visą savaitgalį, nesvarbu, net jeigu lyja, šalta. Jos jaudinasi matydamos mane trasoje, bet kartu mėgaujasi mano drąsumu ir entuziazmu, kurio nuslėpti neįmanoma.

Su mama ir sese. Su mama ir sese.

Kokiose lenktynininkų komandose jau teko padirbėti? Kokius aukščiausius titulus pasiekėte?
Kadangi motociklu važinėju tik nuo 2015-ųjų, praėjusiais metais dalyvavau pirmose „British Motorcycle Racing Club“ klubo lenktynėse. Susikūriau savo pačios komandą, „ib17racing“, kurią sudarė mama, sesuo ir aš. Sėkmingai varžiausi trasose su kitais, laikiausi pirmame dešimtuke visus metus ir netgi pasiekiau pirmąsias vietas. Visi mano laimėjimai buvo pasiekti būtent „Brands Hatch“ trasoje, kuri yra ne tik mano mėgstamiausia, bet ir arčiausiai namų. Čia esu laimėjusi keturias trečiąsias vietas, vieną – antrąją ir vieną – pirmąją. Nugalėtojos titulu pasipuošiau per lietų. Kai lyja, būtina valdyti motociklą švelniai, nes truputėlį smarkiau pristabdysi ir krisi. Laimei, žinau, kaip tai daryti.

Šių metų pradžioje buvau pakviesta į „Highsparks Motorsport“ komandą, kartu su keturiais komandos vyrais dalyvavau dvejose lenktynėse, tačiau po jų mano ir komandos lūkesčiai išsiskyrė. Man nebuvo suteikta galimybė atsiskleisti visu potencialu, nors ir buvau greitesnė už du komandos narius.

Kuo tai pasireiškė?
Komanda pažadėjo daug dalykų, kurių nesilaikė, pvz.: visi komandos nariai kiekvienoms lenktynėms gaudavo po naują padangų komplektą, o man buvo duotos tik dėvėtos. Žinojau, jog tokios padangos man nepadės pasiekti geresnio rezultato, nesijaučiau visapusiškai pasitikinti savimi. Vistiek užsispyriau ir įrodžiau, kad galiu užimti 21-ą vietą  iš 42-jų – buvau greitesnė už kitus du komandos narius, nors ir su senomis padangomis. Bet ir tuomet nebuvau paskatinta, niekas nesikeitė.

Taip pat kiti komandos  nariai turėjo mechanikus, kurie viską sureguliuodavo prieš varžybas, o aš viską turėjau daryti pati – nesulaukiau nei pagalbos, nei patarimo. Nežinau, kodėl buvo tokie santykiai, juk esu draugiška ir atsakinga.

O štai dabartinėje komandoje, „Team Art Of Racing“, man nieko nereikia daryti pačiai, tik klausausi patarimų, užsidedu šalmą ir leidžiuosi į lenktynes. Sėkmingai dalyvavau jau keletoje jų, netrukau pajusti, kad šioje komandoje yra labai profesionalūs, pagarbūs ir draugiški žmonės. Jie man labai padeda, skatina bei palaiko šimtakeriopai, jaučiausi pasitikinti savimi, nors  ir ant naujo (rožinio!) „Ducati 899 Panigale“ motociklo. Labai laukiu su šia komanda „British Superbike Championship“ lenktynių.

Kaip jūs patenkate į komandas? Kokia nauda būnant jose, o ne individualiai, susikūrus savo pačios komandą, kaip buvote padariusi iš pradžių?
Susirasti komandą yra gana sunku, bet privalumas tas, jog dažniausiai jų nariai būna labiau patyrę, ne vienerius metus dalyvavę varžybose, turintys gerus mechanikus ir žinantys visas šios srities subtilybes. Aš tokio patyrimo, tik pradėjusi, neturėjau. Taigi pati skambinėjau ir klausinėjau, kas turi laisvą vietą komandoje. Buvo jau vėloka susirasti ką nors, nes lenktynių sezonas buvo beprasidedantis, tačiau matyt likimo buvo lemta šiam mano norui išsipildyti. Dabar jau galėčiau ir pati sukurti savo komandą, tačiau su labiau patyrusiais yra įdomiau, galim pasitarti ir padiskutuoti, o be to ir linksmiau – jaučiamės kaip šeima. 

Šiais metais vien dalyvauti „British Superbike Championship“ yra didžiulis laimėjimas: čia viskas apsupta  profesionalumo, aukšto lygio, greičio, prabangių motociklų, šlovės, pagarbos ir aukštų rezultatų siekimo, atsidūriau tarp geriausių lenktynininkų, kuriems šis sportas, kaip ir man, yra svajonė realybėje.

Kaip vyksta pasiruošimas lenktynėms? Kiek laiko tam skiriate?

Ruošiuosi nuolatos. Reguliariai lankau sporto klubą, atlieku kardio treniruotes, tačiau turiu nepriaugti daug raumenų – kuo lengvesnis esi, tuo greičiau važiuoji. Aš esu aukšta, 1.80 cm ūgio, todėl privalau stebėti savo svorį, maitintis sveikai. Esu labai fiziškai aktyvi, mėgstu plaukimą, bėgimą, važinėjimąsi dviračiu.

Tiesa, prieš pat  varžybas daug valgyti ir negaliu – dėl susikaupimo ir jaudulio dingsta apetitas. Mėgstu susikoncentruoti  ir pabūti viena su savimi, mintimis it perskaitau lenktynių trasą, apgalvoju, kaip turėčiau važiuoti.

Ar asmeniniame gyvenime greta savęs matote taip pat motociklų asą, o galbūt atvirkščiai, du lenktynininkai po vienu stogu netilptų?
Šiai dienai varžybos yra mano pagrindinė ir nesibaigianti aistra. Visgi svajoju apie vyrą lenktynininką, tik jis turėtų būti greitas kaip aš, arba dar geriau – greitesnis. Tuomet turėčiau iš ko mokytis ir siekti geresnių rezultatų. Tikrai žinau, jog negalėčiau būti su motociklistu, lėtesniu už mane, man neužtektų kantrybės, būtų nuobodu.

Arba mano antroji pusė galėtų būti profesionalas kitame sporte, pvz.: motokrose ar slidinėjime. Tiesiog norėčiau būti su žmogumi, kuriuo galėčiau didžiuotis, iš kurio galėčiau mokytis, palaikyčiau jį ir tuo pačiu pati sulaukčiau taip reikiamo palaikymo.

Kokia planai ateičiai? Kur norėtumėte gyventi, kuo toliau užsiimti?
Jeigu svajonės virs realybe, dalyvausiu  lenktynėse, keliaudama po visą pasaulį, ir turėsiu savą motociklų kroso trasą. O nuolatinius namus norėčiau turėti Jungtinėse Amerikos Valstijose arba Australijoje.

Kodėl ateitį matote būtent šiose šalyse? Ar vedina lenktyniavimo, ar yra ir kitų priežasčių?
Ir dėl lenktyniavimo, ir dėl geresnių oro sąlygų. Jungtinė Karalystė taip pat kartais rodosi kiek per maža. Štai Australija yra didelė, šilta šalis ir žmonės ten malonūs. Jungtinėse Amerikos Valstijose taip pat yra šiltų vietovių, lenktynės – itin populiarios, galimybės kur kas didesnės. Taip pat kadangi dievinu visas sporto šakas, bet labiausiai slidinėjimą su snieglente, Amerikoje yra daug daugiau vietų tuo užsiimti.

Sesės. Sesės.

Į Jungtinę Karalystę atvykote kartu su šeima. Jums tuomet buvo devyneri. Gyvenate čia jau 11 metų. Ar pamenate, kaip sekėsi pritapti svečioje šalyje?
Iš pradžių buvo sunku susikalbėti angliškai, ypač to bendravimo reikėjo mokykloje. Būdavo grįžtam su sese ir broliu namo ir verkiam  visi, kaip sunku. Tačiau tai tęsėsi neilgai, per keletą mėnesių susiradome draugu, ėmėme vis drąsiau kalbėti angliškai, adaptavomės prie angliško stiliaus, kuris mums buvo ir yra ganėtinai patrauklus.

Užbaigėte vidurinę, mergaitėms skirtą, mokyklą, tuomet koledže įgijote verslo vadybos specialybę. O kokie buvo jūsų pirmieji darbai Anglijoje? Kas pasikeitė nuo to laiko?
Savaitgaliais, dar mokydamasi mokykloje, įsidarbinau floriste. Esu gėlių mėgėja ir iškalbi, kūrybiška asmenybė,  tad kurti puokštes ir bendrauti su klientais man tiko ir patiko. Kai baigiau vidurinę mokyklą ir sukako 16 metų, ėmiau dirbti „Barclays“ banke. Čia, prie kasos, dirbau vienerius su puse metų. Šį darbą iškeitė studijos koledže.

Vėliau, jau studijuodama, pradėjau dirbti vadybininke motociklų pardavimo kompanijoje, kur kolegos neilgai trukus ėmė skatinti ir mane ryžtis išsvajotam motociklų sportui. Tuomet viskas ir prasidėjo – įmonės vadovai išleisdavo mane dalyvauti lenktynėse, skatino siekti tikslų. Tiesa, atsirado galimybė įsidarbinti Londono centre, edukacinėje kompanijoje, administratore, tą ir padariau. Kol nesiekiau aukštumų trasoje, svajojau dirbti asmenine asistente. Dabartinis darbas dalinai su tuo susijęs.

Kuo asmeninės asistentės (angl. Personal Assistant, PA) pareigos jus taip žavi?
Asmeninės asistentės pareigose galima įgyti laiko planavimo įgūdžių, tiksliai ir sėkmingai planuoti įvykius, bendrauti su skirtingų profesijų savininkais, analizuoti jų veiklą. O ir pati esu komunikabili ir atsakinga, šios savybės labai praverčia šioje srityje. Be to man patinka privatūs interesai, verslo žmonės ir jų idėjos.

Išsinėrus iš motociklininkės aprangos Ieva kartais virsta žavia ofiso darbuotoja. Išsinėrus iš motociklininkės aprangos Ieva kartais virsta žavia ofiso darbuotoja.

Kokiais gyvenimo pasiekimais labiausiai didžiuojatės?
Turiu keletą pasiekimų, kuriais didžiuojuosi. Pirmasis jų, kai fortepijono klasėse per septynerius metus baigiau septynis lygius. Lig šiol, kai turiu laisvo laiko, mėgstu skambinti fortepijonu.

Taip pat visada norėjau dirbti geroje kompanijoje Londono centre – tai įgyvendinau.

Visgi pats didžiausias mano pasiekimas – motociklų lenktynės. Svajojau dalyvauti kartu su Britanijos greičiausiais lenktynininkais, tačiau tikrai nesitikėjau, kad taip greitai pateksiu į jų būrį, dėl to labai didžiuojuosi. Dabar tik reikia priprasti prie greičio ir naujo motociklo, bei bandyti nugalėti visus kitus lenktynininkus.  Dar smagiau yra ir tai, kad esu vienintelė mergina is 50-ties dalyvių savo kategorijoje, esu nustebusi ir pati, ir žiūrovai.

Mėgstamiausia vieta Londone.
Piccadilly Circus – vieta, kurioje yra visko, ko man reikia. Esu saldumynų mėgėja ir būtent čia, manau, yra nuostabios klasikinės kavinukės, prekiaujančios gardžiausiais skanumynais. Dar smagiau, kad už kampo vyksta filmų premjeros, į kurias kartas nuo karto susirenka žinomiausios pasaulio žvaigždės.

Lietuva. Ką parodytumėte iš užsienio atvykusiems svečiams?
Nidą ir Palangą, ypač vasarą ten apstu veiklos. Mėgstu jūrą bei vietinius restoranus, vaišinančius lietuviškais patiekalais. Aprodyčiau ir Trakų pilį, ir Kryžių kalną, o kadangi pati esu labai aktyvi, Lokės pėdos taip pat neaplenktume.

Kokį geriausią patarimą esate gavusi?
Kad ir kaip bebūtų sunku, niekada nepasiduoti ir toliau siekti savo svajonių. Turėjau ir aš pereiti tam tikrą iššūkių kelią, kai mane bandė žeminti kiti, ypatingai, kai ėmiau siekti profesionalios lenktynininkės karjeros. Juk ten įprastai karaliauja vyrai. Buvo akimirkų, kai norėdavau nuleisti rankas,  bet susiimdavau ir su dar didesne jėga siekdavau savų svajonių. Tą darau iki šiol.

Kokią knygą patartumėte paskaityti visiems ir ką skaitote šiuo metu?
Keliuosi šeštą valandą ryto ir skubu į darbą. Darbo diena tęsiasi iki 17 val., persirengiu ir skubu į sporto klubą. Tad grįžtu namo gana vėlai ir skaitymui laiko retai belieka, tačiau norėčiau greitu metu perskaityti autorės Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“.

Kokie įrašai skamba jūsų muzikos grotuve?
Mėgstu įvairią muziką, tačiau mano grotuve dažnai skamba house stiliaus muzika, kartais ir country.

Įsimintiniausios atostogos.
Pati įsimintiniausia kelionė buvo per praėjusių metų Kalėdas, kartu su seserimi, Australijoje. Labai ilgai svajojau aplankyti šią šalį. Apvažiavome su grupele ten sutiktų draugų Great Ocean Road maršrutu, vieną naktį praleidome palapinėse, kurias kaip mat užkariavo milžiniški vorai – miego buvo nedaug. O Kalėdų diena buvo praleista 40 laipsnių karštyje, nuostabiame St. Kilda paplūdimyje, Melbourne gyventojų apsuptyje. Tą akimirką supratau, kad kiekvienas Kalėdas noriu praleisti ne namuose, o keliaujant po pasaulį, išvystant vis naują šalį. 

Idealus vakaras. Koks jis jums?
Idealus vakaras priklauso nuo dienos. Jeigu dirbu, po darbo mėgstu pasportuoti, po to paplaukioti baseine. Laisvesnę dieną smagu namuose valgyti skanią vakarienę, griūti į lovą su kava ir žiūrėti „Netflix“. O kartais ir pavakarieniauti restoranuose ar nueiti į kiną.

Kokiam garsiam pasaulio vyrui norėtumėte pagaminti vakarienę?
Valentino Rossi. Jis motociklų sporte yra žinomiausias lenktynininkas, kuris niekada nepritrūksta šmaikščių juokelių bei nenuvilia savo gerbėjų. Man jo patarimai labai praverstų.

O su kokia moterimi mielai išgertumėte angliškos arbatos?
Su mama. Mudviems patinka juokauti, pasikalbėti apie planus. O be to ji visada su savimi turi visokių skanėstų. Aš esu labai dėkinga gyvenimui, jog turiu tokią mamą, ir viliuosi, kad ir pati būsiu tokia savo vaikams.

Kino filmas, kurį rekomenduojate draugams.
„Eddie the Eagle“. Šis filmas yra apie Britanijos sportininką, kuris norėjo patekti į olimpines žaidynes ir nenuleido rankų tol, kol savo tikslą pasiekė. Ši juosta puikiai pamoko, kad viskas yra įmanoma, jeigu sieki savo svajonių ir sunkiai dirbi.

Tribūna jums – sakykit ką tik norit!
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti lietuvių kompanijoms: „A13 Steel“ ir „Thames Windows“. Jie man padėjo ir tuomet, kai patekau į pirmąją savo komandą, ir tada, kai su ja nieko neišėjo. Lietuvių parama buvo neapsakomai naudinga ir man asmeniškai itin svarbi, juolab, jie mane remia iki šiol. Ačiū!

Ką patartumėte, palinkėtumėte lietuviams gyvenantiems kitose šalyse ir, ypatingai, Londone?
Linkiu išlikti aktyviems, drąsiems, mandagiems ir kultūringiems, turėti savo pomėgius ir jausti, jog gyvena savo svajonių šalyje.

Dievinu... adrenaliną.
Siaubingai bijau... kad pritrūks laiko leistis į trokštamus nuotykius ir įgyvendinti visas svajones.
Nemėgstu... savanaudiškų žmonių.
Norėčiau turėti... Sibiro Laikos šuniuką.
Svajoju, kad... gyvensiu Australijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Labiausiai nusivyliau... kai per vienas lenktynes nukritau nuo motociklo. Buvau labai arti pirmosios vietos titulo.
Negaliu atsikratyti įpročio... valgyti šokoladą.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai