Kokia Jūsų parengta istorija/interviu labiausiai įstrigo atmintyje?

Iš tiesų mano atmintyje įstrigę visi mano kalbinti pašnekovai, vadinu juos – savais herojais (šypsosi – aut. past.). Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savitą, unikalią gyvenimo istoriją  ir iš kiekvieno pašnekovo galima daug ko išmokti. Neretai  herojų istorijos mane  įkvepia.

Itin žaviuosi Evelinos ir Karolio Kazlauskių interviu: po susitikimo su laukiniais grizliais, deportavimo iš Afrikos į Braziliją, 700 kilometrų plaukimo upe ir net didžiulio alkio, įkvėpti kelionės įspūdžių ir sutiktų žmonių gerumo, Anglijoje jie bando grąžinti gerumo „skolą”. (http://www.londoniete.lt/zmones/ispudziai/po-keliones-aplink-pasauli-ikvepimas-padeti-kitiems/2548 )

Kokios savybės, Jūsų nuomone, svarbiausios norint tapti geru žurnalistu?

Savikliova, savimotyvacija, noras pažinti, suprasti, domėtis. Knygų ir spaudos skaitymas... bei nuolatinis rašymas, nes praktika – geriausia mokytoja.

Kas Jūsų darbe labiausiai džiugina ir dėl ko dažniausiai tenka nusivilti?

Visą gyvenimą svajojau rašyti, tad negaliu skųstis – svajonė išsipildė. Žinoma, norėtųsi, kad būčiau pradėjusi tuo užsiimti kur kas anksčiau, tačiau dėl nieko nesigailiu, gyvenimo iššūkiai užgrūdina.

Vis tik vis galvoju, kad rašymo aš mokysiuosi visą gyvenimą. Man tai – lyg nesibaigianti kelionė. Esu kritiška sau.

Kokius knygas/filmus Jūs skaitote, žiūrite ir labai mėgstate?

Dažniausiai renkuosi biografines knygas ir filmus. Kai žinai, kad tai, kas pasakojama siužete, yra tikra, užvaldo dviprasmiškos emocijos: nuostaba, nerimas, empatija. Vėliau imu ieškoti papildomų šaltinių, lyg sudvejoju: nejau tai iš tiesų vyko?

Stabteliu akimirkai ir suprantu, kad mano gyvenimo akmenys tėra visai mažyčiai.

Planas B. Jeigu ne žurnalistas, kokiame darbe save įsivaizduojate?

Norėčiau būti lietuvių kalbos mokytoja.