Gegužės 7, 2016
žurnalistas, klubas.lt redaktorius Julius Baliutavičius

Kokia jūsų parengta/parašyta istorija/interviu/laida/reportažas/knyga jums labiausiai įstrigo atmintyje? 

Teko išbandyti įvairius žurnalistikos žanrus ir rašyti įvairiomis temomis, tad iš tiesų yra ką prisiminti. Bene labiausiai, ko gero, įsiminė tyrimas, atliktas kartu su kolege. Tuo metu (apie 1996-1997 metus) dirbau dienraščio „Lietuvos rytas“ jaunimui skirtame priede ir griebėmės ganėtinai kietos temos – narkotikų platinimas prie mokyklų. Iš tiesų gana radikalus posūkis – dar vakar rašydavai žinutes apie roko koncertus, kalbindavai popmuzikos žvaigždes ir įdomesnius personažus, ir štai, triniesi prie mokyklų, nutaisai apsiblaususį žvilgsnį ir vaidini bičą, kuriam reikia rasti kaifo. Matyt įsijausti pavyko neblogai, nes iš aplink mokyklos kiemus besitrinančių dilerių pavyko įsigyti ir žolės, ir tablečių. Be adrenalino, žinoma, neapsieita – jausmas, kai tave veda į tamsų Naujininkų bendrabučio koridorių, kuriame buvo įsikūręs vienas taškų, nėra pats maloniausias. Medžiagą rinkome ilgai, tačiau rezultatas, spėju, pranoko redaktorių lūkesčius – straipsnis sulaukė daug atgarsių, daugelis tėvų tik tada suprato, kad narkotikai yra kur kas arčiau jų atžalų nei buvo įpratę galvoti. 

Kokios savybės, jūsų nuomone, svarbiausios norint tapti geru žurnalistu/rašytoju/leidėju? 

Kiekvienu laikmečiu supratimas apie gerą žurnalistą keičiasi. Prieš dvidešimt metų geru žurnalistu buvo laikomas raštingas ir daugelyje sektorių (nuo ekonomikos iki glamūro) besigaudantis žmogus, sugebantis valdyti žodį, turintis ryšių, sugebantis generuoti naujas temas ir jas išpildyti. Dabar gi prie gero žurnalisto savybių reikia pridėti dar ir sugebėjimą rašyti greitai (be klaidų, žinoma), reaktyviniu greičiu atsidurti įvykio vietoje, mokėti fotografuoti bei filmuoti (nes žiniasklaida vis labiau kalba vaizdais), na, ir turėti populiarią asmeninę paskyrą socialiniame tinkle. 

Kas jūsų darbe labiausiai džiugina ir dėl ko dažniausiai tenka nusivilti?

Jei darbe tenka nusivilti, jį reikia keisti. Nėra ko slėpti, per tuos daugiau nei dvidešimt metų žurnalistikoje, teko palikti pora darboviečių būtent dėl to, jog suvokdavai, kad tavo ir vadovų požiūriai nebesutampa. Būdavo, kad kai kurie vadovai, patys neragavę reporterio duonos, nelabai suprasdavo, kokia yra šio darbo specifika. Tad dabar galiu tik pasidžiaugti, jog DELFI grupėje, kurioje dirbu, yra susibūrusi šauni komanda, o vadovai puikiai supranta, kad žurnalistika tai nėra darbas biure nuo 8 iki 17 valandos.

 Kokius leidinius/knygas/laidas/podcastus/rašytojus ar pan. jūs skaitote, žiūrite, klausote ir labai mėgstate?

Net ir dabar, interneto laikais, mėgstu vadinamąjį „printą“, t.y, laikraščius ir žurnalus, knygas. Tad, suprantama, žmona griebiasi už galvos ir kas savaitę pakeltu tonu liepia susitvarkyti savo „popierius“. Taigi, žiūriu į leidinių krūvą, kuri mėtosi aplink ir matau stirtą žurnalų ir laikraščių – nuo „Forbes“ iki „Iliustruotos istorijos“, nuo 1946 m.  „Ogonioko” iki 1970-ųjų „Nemuno“ - prieš kelias savaites namo parsitempiau krūvą sovietinių laikų periodikos, vartai, skaitau ir stebiuosi: na, ir laikai buvo. O dar kažkas jų ilgisi! Knygas paprastai skaitau kelias iš eilės, šiuo momentu – Alano Parkerio parašyta Sido Viciouso biografija ir „Blokados knyga“.

Planas B. Jei ne žurnalistas/rašytojas/leidėjas - kokiame darbe save įsivaizduojate?

Kažkada, gal mokydamasis aštuntoje klasėje, kai žurnalistikos nė galvoje nebuvo, rimtai galvojau apie miškininkystę, prenumeruodavau „Mūsų gamtą“ ir „Girias“ ir uoliai suskaitydavau nuo A iki Z. Tačiau dabar vargiai atskirčiau baltalksnį nuo juodalksnio. Kažkada leidau ir muzikos įrašus – šis sektorius iki šiol man įdomus. Rengdavome festivalius – taip pat įdomi patirtis. Kirba nuojauta, kad kada nors gyvenime dar teks iš arčiau susipažinti ir su sporto klubo marketingu. O galbūt nedideliame ūkyje auginti daržoves.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai