Ankstyvą šeštadienio popietę Soho rajone „Cutter & Squidge“ kepykloje/kavinėje sulaukiu savo pašnekovės - Barkinge įsikūrusio lituanistinio vaikų darželio „Spinduliukas“ sumanytojos ir savininkės Sandros Naudžiūnaitės. Rankose ji laiko knygą „Mažasis princas“. Tai - Sandros mėgstamiausias literatūros kūrinys, o mėgstamiausia citata - "Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“
Išties, širdis dažnai nuveda keliais, kurių netgi stengiesi išvengti. Būtent taip nutiko M. Romerio universiteto pirmakursei Sandrai. Per pirmus socialinio darbo studijų metus susidūrusi su graudžiomis situacijomis dienos centruose, kūdikių bei vaikų namuose ji negalėjo ramiai miegoti: „Kai vaikai atbėga ir prašo tavęs, kad juos vestumeisi namo, tiesiog širdis plyšta ir byra ašaros. Supratau, kad neatsisakiusi šių studijų paaukosiu viską. Tuomet išvažiavau į Londoną gilintis į politikos mokslus. Bet mintyse sau pažadėjau, kad kada nors dirbsiu su vaikais. Ir, kaip matote, apsisuko ratas taip, kaip pati nesitikėjau.“
Svarbiausi - emociniai poreikiai
Studijuodama Anglijoje Sandra pragyvenimui užsidirbo prižiūrėdama mokyklinio amžiaus vaikus ir padėdama lietuviams surinkti informaciją apie juos dominantį verslą. Vieną dieną ji sulaukė prašymo pasidomėti vaikų darželiais. „Kai klientei pateikiau išsamią informaciją, veikla jai pasirodė esanti per sudėtinga, reikalaujanti per daug pastangų, todėl ji nutarė atsisakyti šios idėjos. O tuomet man toptelėjo mintis - aš juk jau dirbu su vaikais. Daugybė reikalavimų, bet jie atrodo įgyvendinami. Visiškai neturėjau supratimo, į ką veliuosi, bet kai esi jaunas, entuziastingas, čiumpi jautį už ragų ir įgyvendini savo idėją. Dar studijuodama pradėjau praktikuotis angliškuose darželiuose ir, gavusi bakalauro diplomą, iškart nėriau į naują veiklą pilnu tempu,“ – pasakoja pašnekovė.
Dvejų–ketverių metukų vaikams skirtas darželis gyvuoja jau septynerius metus. Paklausta, ar sunku dirbti su tokio amžiaus vaikais, Sandra negali atsakyti vienareikšmiškai: „Ir taip, ir ne. Sunku dirbti su vaikais dėl to, kad prisiimu atsakomybę už kiekvienos šeimos brangiausią turtą. Užtrunka, kol įgyjamas tėvų pasitikėjimas. Tačiau kartu ir lengva, nes tokio amžiaus vaikai yra labai šilti, atviri viskam, imlūs. Tiesiog jie patys mieliausi vaikai – tikri spinduliukai.“
„Didžiausias džiaugsmas, kai matau, jog vaikas mokosi ir jo vystymasis juda reikiama linkme. Tokiame amžiuje tai dažniausiai susiję su emociniu intelektu. Pavyzdžiui, mažyliams labai sunku dalintis žaislais, jie nesupranta, kam. Pradedame ilgą aiškinimų kelią. Labai smagu kai po kurio laiko vaikas pagaliau dalinasi. Tai yra didelė pažanga mažylio gyvenime.“
Už planus ir šventes darželyje svarbesnis yra geras psichologinis mikroklimatas. Sandra paaiškina, kaip jį sukurti: „Jei vaikas nerimauja, jam kyla klausimų (kodėl mama išėjo, ar ji grįš, ar vis dar mane myli, kodėl turiu dalintis žaislais), o gal tiesiog vaikas nori ką nors papasakoti, tuomet atidedi šalin visus planus ir kalbiesi su juo, bandai suprasti, kas krebžda jo galvelėje. O kartais mažyliai tiesiog nori pasėdėti šalia, apsikabinti. Tokiu būdu jiems suteikiamas saugumo jausmas, o kai vaikas jaučiasi saugus, jam lengva mokytis ir tobulėti. Vaiko emociniai poreikiai turi būti užtikrinti, jis turi būti išklausytas ir išgirstas. Tai yra daug svarbiau nei gražus darbelis, dienos pabaigoje priklijuotas prie lentos.“
Mokslas - gyvenimo būdas
Sandra šiandien - ne tik politikos mokslų absolventė, bet ir baigusi NVQ Level 3 mokymo kursą, skirtą įgyti žinių ir įgūdžių, reikalingų darbui su vaikais. Ji studijų metu išsamiai išnagrinėjo programą, pagal kurią dirba visi Britanijos darželiai, o vėliau praktikavosi Prancūzijoje. „Mokslai man yra gyvenimo būdas, aš nuolat dalyvauju kvalifikacijos kėlimo kursuose, paskaitose, parodose. Taip pat, jei turiu klausimų, bet kada galiu kreiptis patarimo į savivaldybės specialistus, kurie patars ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Žinoma, yra ir inspekcijos, kurios mus tikrina ir rašo pažymius (penkiabalėje sistemoje vienetas yra aukščiausias). Mūsų pažymys yra du (good), kurį esame gavę visus tris kartus kiek esame vertinti. Ieškant darželio už pažymį yra svarbiau, kaip vaikas jaučiasi darželio aplinkoje per pažintinį susitikimą, taip pat bendravimas su auklėtojomis: ar jos atsako į visus klausimus, ar noriai bendradarbiauja su tėvais".
„Spinduliuko“ įkūrėja teigia nesanti viena iš griežtų vadovių nuolatos nurodinėjančių, ką daryti: „Esu viena iš darbuotojų, kuri stengiasi kartu su visais. Ir ko bereikalaučiau iš kolegų, esu dirbusi, turiu patirties, tad žinau, kaip tai turi būti atlikta.“
Darbuotojai - sudėtinga tema, mat nelengva surasti žmogų, kuris norėtų ir galėtų dirbti su vaikais. „Galbūt mano standartai yra per aukšti, – svarsto Sandra. – Idealus auklėtojas/mokytojas man - ramus, šiltas, nuoširdus, norintis dirbti su vaikais, kūrybingas. Darželio darbo aplinka judri, energinga, kartais ir triukšminga, toli gražu ne visiems tai įveikiama. Tačiau iškart viso to neįmanoma pastebėti. Būna, žmogus atrodo dega noru dirbti, tačiau po mėnesio pamatai, jog entuziazmas išgaravo ir nebežino, ko griebtis, kaip toliau skatinti vaiko raidą. Arba užsiima valymo darbais, šluoja, tvarkosi. Netgi kvalifikacijos ir patirtis negarantuoja darbo kokybės: jautrumas vaikų poreikiams, gebėjimas suprasti, susikalbėti su vaikais dažnai yra tiesiog įgimtas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, ko vaikas iš tavęs prašo, įsiklausyti, nenumoti ranka, nes vieną kartą sukritikavus, kitą kartą vaikas gali ir nebeateiti pagalbos. Nors mums tai gali atrodyti nereikšminga smulkmena, vaikui tai - pasaulio pabaiga. Taip pat svarbu, kad darbuotojas turėtų gerus anglų kalbos pagrindus, nes kvalifikacijos kėlimo kursai vyksta anglų kalba. Tokių darbuotojų mes visada ieškome ir laukiame.“
Vaikai - visi vienodi
Angliškas ar lietuviškas darželis – koks gi skirtumas? Sandra šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę: „Visada lietuviams tėvams patariu rinktis lituanistinį darželį. Tautinio identiteto išsaugojimas yra svarbus ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Tvirtas žinojimas, kas esu, kas mano tėvai ir protėviai, iš kur esu kilęs, padeda išvengti egzistencinių krizių, blaškymosi ieškant savojo „aš” vėlesniuose gyvenimo etapuose. Mūsų istorija, kultūra, kalba turtinga, ne visos šalys gali pasigirti tokiu dideliu papročių, folkloro bagažu. Tuo verta didžiuotis. Primygtinai skatinu tėvus auginti vaikus dvikalbiais. Prieš daugiau nei dešimtmetį psichologų komandos atliktas tyrimas su ikimokyklinio amžiaus vaikais nustatė, kad dvikalbiai vaikai tą pačią užduotį atliko greičiau ir tiksliau. Neurologų, lingvistų ir psichologų moksliniai tyrimai, naudojant moderniausias smegenų tyrimo technologijas, patvirtino, jog dvikalbių vaikų sugebėjimai yra daugiau išlavinti, ypatingai matematiniai, kur reikalaujama abstraktaus mąstymo, planavimo, sprendimų ieškojimo, susikoncentravimo.”
Tautinis identitetas yra svarbus, bet primenu, jog yra tėvelių, kuriems atrodo, kad lietuvių kalba, mažos tautos turtas, jokios naudos neteikia... Sandra nenusileidžia: „Jei ne dėl tautinės tapatybės, tai dėl kokybiškesnio gyvenimo senatvėje, nes tyrimais įrodyta, jog kelių kalbų mokėjimas ir naudojimas senatvinės demencijos ir Alzheimerio riziką atitolina ketveriais–septyneriais metais.“
Toliau provokuoju pašnekovę ir klausiu: „Be tautinės tapatybės, kuo dar lietuvių vaikai yra kitokie nei vietiniai?“ O ši atsako diplomatiškai: „Tokio amžiaus vaikai yra visi vienodi nepaisant etninių ypatybių: nori saugumo, šilumos, bendravimo, yra žingeidūs ir atviri pasauliui, kad ir kur bebūtų gimę – Europoje ar Afrikoje.“
Na taip, nesiskiria, bet aš paprasčiausiai bandau suprasti, kuo, be lietuviškų švenčių, lietuviškas darželis yra mielesnis nei angliškas? Ką lietuviškas darželis gali pasiūlyti lietuviams? Sandra neįžvelgia didelių skirtumų tarp įvairių tautybių vaikų ir vardija skirtumus: „Vienas iš didžiausių skirtumų, kurį pastebėjau, yra pietų miegas. Anglijoje vaikai neturi lovyčių ir neina pietų miego nuo dvejų metų, o mes turime medines loveles kiekvienam vaikučiui.Didesniuose darželiuose namų atmosferos mažiau, viskas labiau struktūrizuota, kas gali iš pradžių gąsdinti vaiką. Taip pat šiek tiek skiriasi požiūris į švarą. Pavyzdžiui, mūsų darželyje vaikučiai atėję persiauna kambarinius batukus, o britiškuose lieka su lauko batais, o šitai nėra nei higieniška, nei patogu. Britiškuose darželiuose lauko durys dažnai būna atviros ir vaikas užsimetęs striukę (arba be jos) gali bet kada išbėgti į lauką, o mes, lietuviai, to vengiam: prieš išeidami į lauką patikrinam ar užrišti šalikėliai, ar užsagstytos striukės, kad nei vienas vaikas nesušaltų. Bet tai yra darželių sistemos skirtumai, ne vaikų.“
Mokymo menas - ne priversti, o sudominti
„Dažnai tėvai pas mus ateina vos ne su ašaromis akyse, sakydami, kad pradėjęs lankyti britišką darželį vaikas namie kalba vien angliškai. Sąmoningi tėvai nori, kad vaikas mokėtų lietuviškai, kad sugebėtų bendrauti su seneliais.“
Ar turėtume kažką keisti darželinukų ugdyme, kad požiūris į lietuvių kalbą būtų teigiamas ir vaikas, sulaukęs paauglystės, netrenktų durimis tėvams prieš nosį, kai šie prašo jo atsakyti lietuviškai? Mokytoja pateikia pavyzdį: „Yra viena devynmetė mergaitė, kuri jau septynerius metus su mumis draugauja: iš pradžių lankė darželį, o dabar ateina po pamokų. Ji puikiai kalba tiek angliškai, tiek lietuviškai. Tai yra mamos, kuri pasirinko lietuvišką ugdymo įstaigą, nuopelnas. Mokyklinio amžiaus vaikai beveik visą dieną praleidžia angliakalbėje aplinkoje – mokykloje, kur nėra galimybės ugdyti lietuvių kalbą ir turtinti žodyną, nes bendravimas vyksta tik anglų kalba. Nors namuose galbūt ir bendraujama lietuvių kalba, dažniausiai lietuvių kalbai lavinti vien to negana. Todėl labai svarbu po pamokų arba savaitgaliais lankyti lietuviškus būrelius, plėsti lietuviškai kalbančių draugų ratą. Žinoma, jei ši veikla jūsų vaikui nėra įdomi, versti jį lankyti būrelius nėra prasmės, nes nepasieksite norimo rezultato. Mano nuomone, lituanistinio darželio ar mokyklos veikla turėtų būti įtraukianti ir nenuobodi. Neformalioje ir nevaržančioje aplinkoje vaikui lengviau ugdyti ir tobulinti savo sugebėjimus. Didysis mokymo menas yra ne priversti, o sudominti vaiką.“
„Mes darželyje švenčiame visas valstybines šventes (karpome vėliavas, piešiame Gedimino bokštą ir pan.), taip pat tokias tarptautines šventes kaip Motinos diena. Vaikams labai patinka keistis dovanomis per Kalėdas, pinti vainikus per Jonines, dainuoti liaudiškas dainas,“ – tautinio identiteto puoselėjimo pavyzdžius vardija „Spinduliuko“ įkūrėja. Susimąstau, kaip Lietuva atrodo mažųjų galvelėse. „Vaikai Lietuvą sieja su geromis emocijomis, - tikina mokytoja. - Pirmiausia jiems Lietuva yra ten, kur gyvena močiutė ir senelis, kur su lėktuvu skrendama. Ir mes dažnai taip darom: skrendam į Lietuvą. Susistatom kėdutes kiek tik jų yra, užsisegam diržus, suvertus iš kaladėlių, prisikarpom bilietų, kuriuos „stiuardesė“ padalija, ir taip vaikai skrenda į Lietuvą.“
Fizinės bausmės - visiškai nepriimtinos
Ar egzistuoja teisinga ir neteisinga meilė vaikui? „Yra tėvų, kurie stengiasi absoliučiai viską sureguliuoti vaiko gyvenime, už jį viską padaryti. Šitaip elgtis nereikėtų, nes neskatinamas vaiko savarankiškumas, vystymasis. Ką jau kalbėti apie bet kokį smurtą, kuris čia, Britanijoje, yra visiškai nepriimtinas. Juk fizinis smurtas nieko nemoko! Vaikas gali pradėti bijoti tėvų, nepasitikėti, išsisukinėti. Atlikti tyrimai rodo, kad vaikas išmoksta ne koreguoti savo elgesį, o išsisukti nuo bausmės. Fizinis smurtas taip pat turi neigiamą poveikį tolimesniems akademiniams pasiekimams: prasideda bėgimai iš pamokų, gręsia depresija, nerimas, galiausiai vaikas pats gali tapti smurtautoju.“
Kad ir kokie mylintys tėvai bebūtų, jie neišvengia auklėjimo klaidų. Sandra įvardija dažniausiai pasitaikančias: „Esu pastebėjusi, kad tėvai dažnai vadovaujasi posakiu: daryk taip, kaip aš tau sakau, o ne taip, kaip aš darau. Turime suprasti, jog vaikas niekuomet nedarys taip, kaip sakote, jei žodžiai nesutampa su veiksmais. Mažieji modeliuoja savo elgesį pagal kitus žmones, o pirmiausia - pagal savo tėvus. Taip pat labai svarbu, jog vaikui nustatytos taisyklės būtų aiškios, nekintančios ir atitinkančios vaiko amžių, jų neturi būti per daug, bet jei jau nubrėžėte ribas, jokiu būdu negalima jų peržengti. Vaiką ypač klaidina situacijos, kai mama draudžia, o tėtis leidžia, arba atvirkščiai. Vaikas sutrinka, pradeda manipuliuoti tėvais, tarp tėvų dažnai kyla konfliktai kenkiantys šeimos tarpusavio santykiams. Jei nesutariate tam tikrais klausimais, diskutuokite tarpusavyje, ieškokite atsakymų, bet vaikui pateikite vieningą nuomonę.“
Iš darželio į mokyklą jau kelias mažųjų kartas išleidusi Sandra pastebi, jog vis dar egzistuoja pasenęs ir ribotas požiūris į lytis: „Tikiuosi, kad dabartinė darželinukų karta jau nebesusidurs su pasenusiu požiūriu į lyčių skirtumus, pagal kurį mergaitės turi būti mielos ir ramios, joms nevalia karstytis po medžius, nes išsiteps sijonėlį, o berniukai negali rodyti švelnių jausmų ar verkti, nes jie juk – vyrai. Yra tėvų, kurie vis dar laikosi tokios nuomonės, bet džiugu, kad toks požiūris pamažu keičiasi, plečiasi žmonių akiratis.“
Sąmoningumas yra auklėjimo pagrindas darželyje „Spinduliukas“ ir būtent šiuo principu vadovaujantis skatinama draugystė ir sprendžiami konfliktai: „Su vaikais reikia kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis, nors ir atrodytų, jog vaikas iš pradžių nesupranta, kas jam sakoma. Aiškinti, kodėl nevalia atimti mašinėlių, nustumti draugą nuo kėdės, kad ir draugui skauda ir jis nenorėtų, jog su juo pasielgtų taip pat. Pokalbis vyksta vaiko akių lygyje, paaiškinama paprasta, jam suprantama kalba. Apšaukti vaiko neverta, nes tai neugdo, neskatina mąstymo. Nuolatinis pasakojimas, aiškinimas reikalauja kantrybės, tačiau tik taip vaikas pradės skirti tinkamą elgesį nuo nederamo, supras esmę, o ne aklai paklus. Turime „gėdos kėdutę”, ant kurios prasikaltęs vaikas pasodinamas porai minučių pagalvoti, ką netinkamo padaręs, tačiau tai neturėtų tapti dažnu drausminimo būdu. Kitas efektyvus metodas yra pozityvusis skatinimas, kai pastebimas ir giriamas norimas elgesys, vaikas tarsi už tai apdovanojamas.
Mokytoją Sandrą kalbino Živilė Kasparavičiūtė.
Mūsų darželį lanko smalsus ir aktyvus berniukas, kuris dažnai keičia veiklas, nenustygsta vietoje. Jo pati geriausia draugė yra rami, ryžtinga, draugiška mergaitė, kuri prisijungusi prie berniuko žaidimo sugeba išlaikyti jo dėmesį bent tris kartus ilgiau, nei jei jis žaistų vienas ar su kitais bendraamžiais. Štai tau ir draugystės paslaptis. Draugystė padeda vaikui ugdyti teigiamas savybes.“
Prakalbus apie vaikų nepaklusnumą, Sandra sako neprarandanti kantrybės, nes su patirtimi ateina suvokimas, jog taip yra natūralu ir vaikai nieko nedaro tyčia, jie tiesiog tyrinėja pasaulį. Tačiau ar visada lengva susivaldyti ir nepakelti balso? „Jei jaučiate, jog neteksite kantrybės, patartina atsikvėpti, mintyse sudaryti pirkinių sąrašą ar kitaip pasitraukti iš situacijos. Juk ir fizinis smurtas atsiranda iš nežinojimo, kaip geriau pasielgti su vaiku stresinėje situacijoje. Geriausia nukreipti mintis ir tik nusiraminus reaguoti adekvačiai. Nes prarasdami kantrybę parodome vaikui, jog nekontroliuojame nei situacijos, nei savo emocijų,“ – paaiškina ji.
Toje pačioje grupėje pasitaiko ir hiperaktyvių, ir itin ramių vaikų, o tam turbūt reikalingi skirtingi auklėjimo būdai? Išgirstu paprastą, bet ne visų užsiėmusių suaugusiųjų paisomą patarimą: „Svarbu mokėti užmegzti ryšį su vaiku, tik tuomet jam galima padėti. Pavyzdžiui, mūsų darželį lankė gan uždara, jautri mergaitė. Ji tris mėnesius daugiau nieko nedarė, tik tapydavo guašu. Mes žinojom, jog jai to reikia ir nevertėme užsiimti kitomis veiklomis, tiesiog keisdavome popieriaus lapus vieną po kito ir kalbėjome apie tai, kas jos piešiniuose. Tokiu būdu sustiprinome jos pasitikėjimą mumis ir po kurio laiko mergaitė atsivėrė, susirado daug draugų, tapo bene darželio siela. Nereikia vaiko atitraukti nuo mėgiamos veiklos vien dėl to, kad vykdytum programą. Būtina įsiklausyti į vaiko vidinį pasaulį, pamatyti, kas jį domina, tuomet bus daug lengviau rasti bendrą kalbą.“
Tačiau tokiose situacijose reikia gebėti atskirti, kada vaikas yra paprasčiausiai uždaras, o kada jo elgesys įspėja apie tam tikrus galimus pavojus. Kur ta riba? „Reikia laiko. Dažnai mes per daug skubame, norime, kad mūsų vaikai būtų pasiekę tiek pat ar net daugiau, nei jų bendraamžiai. Tačiau pamirštame, kad visi vaikai yra unikalūs ir jų raidos tempas yra nevienodas. Pavyzdžiui, dvikalbiai vaikai kalbėti pradeda šiek tiek vėliau. Dėl to kai kurie sunerimę tėvai tuoj pat skuba konsultuotis su pediatru, kuris, neįsigilinęs į situaciją, pasiūlo vaiką mokyti kalbėti tik viena kalba. Žinoma, visos situacijos yra skirtingos, tačiau dažniausiai tereikia tėvelių kantrybės išlaukiant kol jų vaikas pradės kalbėti. Kalbantis su vaiku patartina laikytis dešimties sekundžių taisyklės: uždavus klausimą, leisti vaikui pagalvoti, suformuluoti atsakymą ir išreikšti jį žodžiais.“
O jei pavojus yra kur kas rimtesnis, jei vaikas yra įbaugintas ar kenčiantis? Pasak pašnekovės, reiktų atkreipti dėmesį į tai, ar vaikas nėra baikštus, ar neišsigąsta staigesnių judesių, taip pat gali būti perdėtai meilus arba agresyvus, nekalbant apie fizinio smurto žymes ant kūno.
Paklausta, ar kada nors yra tekę pastebėti smurto požymių, „Spinduliuko“ įkūrėja purto galvą: „Tiesiogiai neteko, bet kartą buvo kilęs įtarimas, kai persirenginėjant pietų miegui, ant vieno iš vaikų kūno, pastebėjau vis atsinaujinančias mėlynes. Mamos paklausus kaip galėjo atsirasti šios žymės, ji to paaiškinti nesugebėjo. Po kurio laiko, situacijai kartojantis, buvau besikreipianti patarimo į savivaldybės specialistus. Tačiau kartą šio vaiko atvažiavo pasiimti ne tėvai, o jo dėdė (turintis tėvų leidimą), kuris, paprašęs aprengti vaiką, pasiliko laukti lauke. Vos tik berniukui žengus per duris, didelis jaunas šuo užšoko ir parvertęs ant žemės, puolė jį laižyti. Tapo akivaizdu, kas yra vis naujai atsirandančių mėlynių kaltininkas. Vėliau man buvo paaiškinta, kad šeima neseniai įsigijo šunį. Ši situacija mane pamokė nedaryti skubotų išvadų, daugiau bendrauti su tėvais, kalbėtis apie šeimos gyvenimą ir už darželio sienų.“
Didžiosios Britanijos vaikų apsaugos sistema darželio auklėtojų vienų mūšio lauke nepalieka: jie kas dvejus metus turi išklausyti vaikų apsaugos kursus, kuriuose kas kartą primenama, kokie yra smurto prieš vaiką požymiai. Taip pat mokoma, ką tokiais atvejais reikia daryti ir kur kreiptis. Kadangi mokomasi iš realių, socialinės rūpybos bylų paimtų istorijų, nenuostabu, jog jos Sandrai kelia šiurpą: „Pavyzdžiui, bendrosios praktikos gydytoja sunerimo dėl penkerių metų mergaitės, kurią mama atvedė apžiūrėti, todėl į jų namus nusiuntė socialinę darbuotoją, kad ši įvertintų mergaitės gyvenimo sąlygas. Vaizdas buvo šokiruojantis: namuose ne tik kad nebuvo nė vieno žaislo, bet baldai apkloti baltomis antklodėmis ir aptraukti plėvele, mergaitė turėjo vos kelis drabužėlius. Indai, įrankiai, kiti namų apyvokos daiktai sudėlioti pernelyg pedantiškai, kurių neleidžiama liesti. Šiuose namuose mergaitei nebuvo leidžiama nieko kito daryti, tik sėdėti. Kaip vėliau paaiškėjo, mama turėjo psichikos sutrikimų, todėl mergaitės globa perduota vaiko teisių apsaugos tarnybai.”
Beklausant šiurpių istorijų, iškart galvoje pradeda suktis Lietuvoje nuskambėjusi dramatiška Matuko žūties istorija. O jei visa tai būtų vykę Londone? Įsivaizduokime: keturmetis pasirodo darželyje su gumbu kaktoje, skundžiasi, jog yra mušamas. Kur jis būtų šiandien? Sandra neabejoja: „Vaikų apsaugos tarnyba būtų įsikišusi vos tik gautas nusiskundimas, pradėtas tyrimas, nelaukiant kol smurtas pasikartos. Britanijos vaiko teisių apsaugos sistema yra labai detaliai reglamentuota, aiškiai nurodyta, kur skambinti kilus įtarimams. Apie smurtą vaiko atžvilgiu galima pranešti visą parą veikiančiu telefono numeriu. Britanijoje netgi egzistuoja specialus, vaikams skirtas telefono numeris, kuriuo paskambinus yra užtikrinamas vaiko anonimiškumas. Įrašas apie tokį pokalbį nerodomas jokiose tėvams prieinamose išklotinėse. Nustačius smurto atvejį, vaikai yra atidžiai stebimi, valstybinės institucijos imasi veiksmų, reaguojama operatyviai. Bet, žinoma, nereikėtų pulti į kraštutinumus ir vos tik pamačius gumbą ant kaktos, daryti prielaidą, jog šeimoje smurtaujama. Paskubėjus galima pridaryti žalos.“
Gumbas kaktoje dažnai tiesiog reiškia, jog prieš jus stovi mažas nutrūktgalvis, dėl savo neišsenkančio smalsumo karts nuo karto nesėkmingai nusileidžiantis ant žemės. Ką gi reikia daryti, kad nesėkmių vaiko gyvenime būtų kuo mažiau? „Nėra visiems tinkančio recepto, – tikina Sandra, – juk visi vaikai yra skirtingi, unikalūs. Bet galiu išskirti esminius punktus: ugdyti vaiko savarankiškumą, neauginti „šiltnamio sąlygomis“, leisti vaikui pačiam priimti sprendimus. Svarbu, kad jis žinotų, jog visada būsite šalia, padėsite, atsakysite į klausimus bei leisite pasaulį tyrinėti pačiam, o ne nuspręsite viską už jį. Taip pat labai svarbu skatinti vaiko emocinio intelekto vystymasį, jausmų pažinimą. Pavyzdžiui empatija gali būti ugdoma tik iki septynerių metų. Jei šeima turi galimybę auginti naminį gyvūną, raginčiau tai padaryti. Kai vaikas auga rūpindamasis kitu, jo egocentrizmas, kuris yra normalus ikimokykliniame amžiuje, palaipsniui mažėja. Kitas pavyzdys, susipešus vaikams, mes skiriame daug dėmesio aiškinimui, kodėl toks elgesys yra netinkamas. Palaipsniui vaikai supranta, kaip jaustųsi, jei patys nukentėtų,“ – pasakoja Sandra.
Nors empatija yra labai svarbus asmenybės bruožas, reikia pripažinti, jog šioje „niekada nieko negana“ visuomenėje būtina atsisukti ir į save – išmokti patikėti savo jėgomis ir nenuleisti rankų, nepulti į nepilnavertiškumo jausmo liūną. „Vaikui svarbu suprasti, kad jis ne visada bus pirmas, kad ne visuomet pavyks pasiekti trokštamą rezultatą. Pasaulis jau yra visko pilnas ir dviratį iš naujo išrasti sunku. Svarbu skatinti vaiko norą visur dalyvauti ir kelti sau iššūkius, tačiau nenusiminti, jei ne visada pasiseka. Niekada nepralaimi tik tas, kuris nebando ir tai reikia vaikams įskiepyti nuo mažų dienų. Nepasisekė sudėlioti kaladėlių bokšto? Nieko tokio, bandyk dar kartą! Aš tau galiu padėti, bet tikiu, jog tau pavyks pačiam. Pavyzdžiui, viena mergaitė pasivaikščiojimo parke metu, nusprendė lipti virvelinėmis kopėčiomis, tačiau jai sunkiai sekėsi. Jai nepadėjau, tačiau stovėjau šalia ir drąsinau: „Lipk, lipk, aš tave pagausiu, jei krisi. Tu gali. Lipk, lipk, lipk!“. Kabarojosi, kabarojosi ir jai pavyko. Koks svaigus jausmas patikėjus savo jėgomis ir pasiekus tikslo! Būtent tokios paramos ir palaikymo vaikai tikisi sulaukti iš savo tėvų, kai susiduria su netikėtais sunkumais.“
