Lapkričio 28, 2017
Lietuvės interjero dizainerės gyvenimas Londone: retro ritmu be mėsos ir alkoholio
NATALIJA VORONINA
Eva Jas ir mylimas Nissan Figaro.

If you love something it will work. That's the only real rule. Londono lietuvė, interjero dizainerė, EVA JAS šiam posakiui antrina ne tik mintimis, bet ir veiksmais. Penkiolika metų, praleistų viena kryptimi, kaip sako ji pati: „nėra tik atskaitos taškas – tai svarbus momentas, kai turiu galimybę gyventi taip, kaip noriu: keliauti, būti nepriklausomai“.

Vien per pastarąjį pusmetį Evos patirties bagaže nugulė net trys kelionės – nuo spalvingojo Maroko iki nemigos naktų Sacharos dykumoje, o palydovais karjeros kelyje jau spėjo pabuvoti geriausiu Jungtinės Karalystės darbdaviu tituluojamas John Lewis bei viena didžiausių britų korporacijų BBC.

Pasikalbėjome apie viską ir iš širdies: nuo pirmųjų žingsnių Londone, neturint anglų kalbos žinių, nepaliaujamai siekiant svajonių, iki vegetarizmo, alkoholio atsisakymo, dvasinės palaimos paieškų, kelionių, išskirtinio retro automobilio, tapimo Britanijos piliete ir net vardo bei pavardės išmainymo į praktiškesnį variantą. „Tapau Jas. Angliškai žaismingai tariama kaip džias – tai dalinai atspindi ir mano asmenybę.“

Kodėl karjerai pasirinkote būtent interjero dizaino kryptį?

Mažytė svajojau būti drabužių dizainere. Visada buvau labai kūrybinga. Kai atėjo laikas pasirinkti, kur stoti, nuvažiavau į Vilnių – apžiūrėti fakulteto, siuvimo dizaino specialybei. Tuo pačiu pasidomėjau ir interjero dizaino profesija. Mama draugiškai patarė rinktis būtent šią sritį. Taip atsidūriau sostinėje, statybos ir dizaino kolegijoje.

Užbaigusi studijas, metus dirbau architektūros srityje, bet supratau, kad trūksta žinių. Nusprendžiau tęsti studijas, būtent architektūros kryptimi. Lietuvoje tuomet nebuvo nuotolinių ar vakarinių studijų, tik dieninės, o  aš jau nenorėjau būti išlaikoma tėvų. Viena draugė, kuri gyveno ir studijavo Anglijoje, pasiūlė man atvykti. Pabandžiau.

Pirmus metus nusprendžiau nestudijuoti, nes anglų kalbos žinios buvo silpnos, tačiau vėliau įstojau į Londono South Bank universitetą ir studijavau architektūrą penkerius metus. Tuo pat metu ir dirbau – Anglijoje tam sudarytos geros sąlygos.

Darbai Londone – tuomet ir dabar. Kaip viskas keitėsi?

Man kažkaip gyvenime sekasi. Nors mano anglų kalba, tik atvažiavus, nebuvo gera, stiebiantis karjeros srityje didelių kliūčių nepasitaikė. Pirmąjį mėnesį pradirbau biure (per agentūrą, su kuria, beje, praleidau ketverius metus).

Po to gavau gerą pasiūlymą dirbti BBC televizijoje, planuoti jų biurus. Nors angliškai kalbėjau mažai, buvo įvertintas mano darbštumas, noras veikti, motyvacija. Tuo metu to nesuvokiau, tačiau, kai dabar žvelgiu atgal, suprantu, jog patirties bagaže įrašas, jog dirbau vienoje didžiausių britų korporacijų, tikrai pagelbėjo. Ir ta sukaupta patirtis padėjo tolimesnėse darbuose, nes kaip tik tuo metu buvo keičiama BBC biurų paskirtis, vyko etatų mažinimas. Aš dirbau tarp dviejų biurų, įsikūrusių Oxford Street  ir White City. Darbo dienos būdavo įdomios – pusę dienos praleisdavau vienoje vietoje, tada sėsdavau į BBC autobusiuką ir važiuodavau į kitą. Visi klausė: „Kaip čia? Gi tu televizijoje!“ Bet aš nei žmonių žinojau, nei televizorių žiūrėjau, visiškai to nesureikšminau. Priėmiau labai natūraliai.

Taigi pirmuosius ketverius metus praleidau skirtingose kompanijose, o štai pastaruosius septynerius – The RPA Group įmonėje. Atėjau čia kontraktinio darbo vedama, tačiau susiradau draugų, pritapau, ir buvau pakviesta dirbti tiesiogiai. Mūsų kompanijoje yra keli sektoriai: interjero dizaineriai, architektai, projektų vadovai. Mes dirbame skirtingose srityse, pvz.: mano departamentui dažniausiai tenka mažmeninės prekybos parduotuvės, tačiau šiuo metu gauname daugiau ir komercinės paskirties darbų.

Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena.

Kiekviena diena vis kitokia, nuo projekto priklauso. Šiandien visą dieną ruošiau koliažus – fizinius materialus karpiau, dėliojau ant popieriaus, kad matytųsi visa paletė, kurią naudosime. Bet dažniausiai, 95 procentų mano darbo, vyksta kompiuteriu. Nors esu be galo kūrybinga, didžioji dalis mano dienos prabėga skiriant laiką techninei daliai – padebesiais neskraidau.

Man pačiai kurį laiką teko dirbti interjero parduotuvėje Londone. Tiesa, aš matydavau labiau tą išorinį interjero dizainerio žavesį: kasdieninę akiai aiškiai matomą elementų dėlionę, spalvų derinimą. Jūsų diena biure atrodo visiškai kitaip nei idealizavau.

Taip, mes labiau liečiame tą architektūrinę pusę, sukame galvas dėl pastatų projektavimo, sugalvojame patį konceptą, tačiau į detales nesileidžiame. Interjero dizaineris ne tik spalvas renka ir elementus dėlioja, bet privalo išmanyti daug kitų taisyklių, į viską žvelgti giliau nei mato akys. Architektūros studijos suteikė tą papildomą supratimą.

Su kokiais projektais jau teko padirbėti ir kokį įdomiausią ar keisčiausią interjero projektą teko įgyvendinti?

„Water Babies“ yra nauja patirtis. Projektas skirtas nėščiosioms ir tėvams su naujagimiais ar kiek paaugusiais mažyliais. Mes kuriame ne tik dizainą, bet ir priimame sprendimus, kur, tarkime, tėvams nusiprausti, kur padėti tuo tarpu vaiką, kaip integruotis, kad patalpomis būtų galima kuo patogiau naudotis. Kiti projektai neleido pažinti kliento iš taip arti. Ir „Water Babies“ savininkas yra taip užsidegęs verslu, kad kai pasakoja apie savo planus, perduoda dalelę tos energijos ir mums. Taip pat šios įmonės pagrindiniai centrai dabar yra ir Kinijoje, tad įdomu bendrauti su kita kultūra, suprasti juos, nors kartais būna ir sunku, todėl labai norėčiau, kad mane išsiųstų komandiruotei į Aziją.

Esate kūrybinga, nenustygstanti vietoje asmenybė. Ar kartais nesukirba mintis imtis pokyčių?

Pasvarstau, kad jau norėčiau išeiti iš dabartinės kompanijos kur kitur, bet vis koks naujas įdomus pasiūlymas atsiranda. Šioje kompanijoje nesėdėjau stabiliai, taip pat keičiau kryptis, ėmiausi įvairių projektų, tarkime, buvo kelios komandiruotės, kai buvau „paskolinta“ tiesioginiams įmonės klientams. Teko dirbti su Footlocker, Nyderlanduose, o praėjusiais metais aštuonis mėnesius dirbau John Lewis. Įdomi patirtis, nes John Lewis yra pripažintas geriausiu darbdaviu Jungtinėje Karalystėje ir tai labai jaučiasi: nuo požiūrio į darbuotoją ir nuo to, jog kiekvienas jų, būdamas kompanijos partneriu, yra motyvuotas kuo geriau dirbti, kuo daugiau uždirbti, atmosfera visai kita.

Taip pat prieš trejus metus oficialiai įkūriau Design Eva įmonę, laisvu metu dirbu su privačiais klientais. Noriu dirbti sau dėl materialinės gerovės ir, apskritai, malonumo, tačiau kai pagalvoju apie didžiulę atsakomybę, kai kas mėnesį į sąskaitą gali ir neatkeliauti atlygis, kiek sunerimstu.

Kaip pavyksta suderinti privačių klientų norus su savąja vizija, ar pasitaiko nesutarimų?

Kol nedirbau, galvojau, kad bus labai sunku. Ir nebuvo visiškai lengva. Vienas dalykas, kurio išmokau, tai būti lankstesne, todėl dabar savo privatiems klientams vis kartoju, kad ne man reikės gyventi tuose namuose, o jiems. Nesistengiu piršti savo stiliaus, kad ir kaip norėtųsi kartais. Pasistengiu pasakyti, kas nelabai dera, pakoreguoju, bet į detales pernelyg nesileidžiu. Būna, kad žmonės nori visko vienu metu, tikro stiliaus mišinio, tad galutiniai sprendimai ne visada mane tenkina, bet randu aukso viduriuką.

Ar pastebėjote kokį interjero stilių klientai dažniausiai renkasi?

Modernų, nes jis paprasčiausias, neįkyrus, žmonės dabar mėgsta minimalizmą. Drąsesni renkasi klasiką. Pernelyg ekscentriškų klientų dar neturėjau.

Ar turite interjero dizaino guru, į kurį lygiuojatės?

Ne, jokių guru neturiu ir interjero dizainerių nežinau, kad ir kaip baisiai tai skambėtų. Neperku jokių žurnalų. Šimtmečio atradimas yra Pinterest, bet ir ten – kuo labiau žiūri į kitų darbus, tuo net nenoromis imi kopijuoti. Mane kūrybai įkvepia kelionės, skirtingos kultūros, pvz.: po vizito Maroke savoje kūryboje norėjosi ryškumo. Taip neprarandu unikalumo.

Kas jums yra namai?

Namai – tai aplinka, kurią susikuri, tai jausmas. Man labai svarbu turėti brangius širdžiai daiktus aplink, tad į sienas neinvestuoju, nes reikalui esant, jų su savimi neišsinešiu. Kurį laiką dalinausi bendru būstu su kitais žmonėmis, namuose tvyrojo nejaukumo jausmas, nesinorėjo į juos grįžti, o dabar, kai gyvenu visiškai viena, taip gera! Susikuri savo aurą, nėra blogos energijos, kurią svetimi žmonės neretai su savimi atsineša. Namai – tai vieta, kur pasikraunu, atgaunu jėgas. Nors daug keliauju, bet namai man yra svarbiausi.

O su kuo pirmiausia jums siejasi namų jaukumas? Kokie interjero elementai tai kuria?

Apšvietimas yra svarbus, toks kiek intymus, ypač miegamajame. Taip pat pagalvės, užklotai, labai mėgstu žvakes ir vis gaunu jas dovanų.

Koks interjero stilius jums šiuo metu labiausiai patinka?

Aš nuolat sakau, kad gimiau ne tame dešimtmetyje. Mano ir pačios stilius, ir automobilio, ir klausomos muzikos – it trys dešimtmečiai atgal – retro.

Pasmalsausiu, kokį automobilį vairuojate?

Nissan Figaro. Visi juokias, kad šis automobilis yra lyg mano vaikas. Jis, beje, yra gana retas, pagaminta vos 20 tūkst. modelių visame pasaulyje, o Anglijoje jų yra tik apie tūkstantis. Priklausau šios markės automobilių klubui ir dalyvauju įvairiuose renginiuose, pvz.: kiekvienais metais kuriame nors Europos krašte organizuojame susitikimus. Vienais metais važiavome į Olandiją, praėjusiais metais buvome Belgijoje, šįmet susitiksime Jungtinėje Karalystėje.

Kiek daugiausiai tokio pačio modelio automobilių teko išvysti vienoje vietoje?

Dažniausiai apie 60-70, bet praėjusiais metais šventėme šio automobilio modelio 25-metų gimtadienį, tada susirinko apie 800 automobilių. Jie ypatingi, nes atrodo dar senesni nei yra iš tikrųjų, ir spalvos išskirtinai neutralios.

Kaip sugalvojote, jog jums reikia būtent Nissan Figaro?

Vienas draugas Shoreditch rajone turėjo fotostudiją, kurioje vyko vakarėlis. Ankstų rytą, keliaujant į namus, pamačiau gatvėje Nissan Figaro automobilį, ir iškart draugui pasakiau, kad ir aš tokį turėsiu. Po metų šio modelio automobilį įsigijau. Reikia stipriai norėti ir siekti. Mes mintimis užprogramuojame savo norus.

Kaip laikui bėgant keitėsi jūsų supratimas apie kasdienybę, ir ar buvo kažkoks lemiamas lūžis, įvykis, padaręs tam tikrą įtaką?

Pradėjau į viską žiūrėti dvasiškai. Atsimenu, paskutiniai studijų metai buvo sunkūs, nebuvo lengva studijuoti ir dirbti vienu metu, slogios nuotaikos ėmė viršų. Sunku prisiminti, kada aplankė tas palaimos jausmas. Manau, nebuvo vieno atskaitos taško, natūraliai pradėjau domėtis dvasiniais dalykais, joga, meditacija. Prieš dvejus metus nustojau valgyti mėsą, prieš metus – vartoti alkoholį. Pasikeitė aplinkos žmonės. O ir keliaujant pamatai kitokį gyvenimą, pasisemi energijos ir parsiveži ją su savimi. Gėris pritraukia gerumą, nėra laiko kada galvoti apie blogus dalykus, gyveni laimingesnę dieną, laimingesnę nei vakar.

Ką vegetarizmas ir alkoholio atsisakymas konkrečiai atnešė į jūsų gyvenimą?

Atsisakius mėsos, pagerėjo savijauta. Tikiu, jog žmonėms kartu su mėsos vartojimu ateina labai dideli baimės ir agresijos pojūčiai. Mano manymu, kai gyvūnas miršta, dalis agresijos, kurią gyvūnas gauna iš žmonių, pereina į to gyvūno mėsą valgantį žmogų. Pykčio ir agresijos priepuolių pas mane praktiškai nebeliko.

Taip pat daugelio žmonių kasdienybė sukasi aplink alkoholį, jis bukina žmones. Tai pripratimas, jo man visai nereikia. Stresas ir bėdos nedingsta su alkoholiu. Nevartojant svaigiųjų ilgą laiką, žmogaus požiūris į gyvenimą kardinaliai pasikeičia.

Ką mėgstate veikti laisvu metu?

Priklauso nuo sezono. Štai užsidegiau slidinėjimu, lankiau kursus, važiavau slidinėti. Vasarą jodinėju, žaidžiu tenisą. Joga ir meditacija tapo mano gyvenimo būdu. Taip pat labdaros vardan užsiimu įvairiais bėgiojimais, važinėjimais dviračiu. Anglijoje tai populiaru. O žinoma, tai netrunka tik tiek laiko, reikiamai užduočiai reikia tinkamo pasiruošimo.

O ar kelionės jums svarbios?

Taip, keliauju dažnai. Praėjusią vasarą buvau Balyje, taip patiko, jog norėjau kuo greičiau grįžti ten ir vėl, tad ir per Kalėdas apsilankiau. Po to sugalvojau, jog noriu pabūti su savimi, išvažiavau į meditacijos stovyklą Maroke. Savaitę laiko praleidau dykumoje. Aš mėgstu gana patogų gyvenimą, man reikia dušo, tualeto, o ten aišku to nebuvo, tad ši patirtis man buvo didelis iššūkis. Praėjusį mėnesį taip pat keliavau į Turkiją, kur visa šeima susibūrė atšvęsti Velykas.

Kurioje pasaulio vietoje norėtumėte gyventi?

Balyje. Tik senatvėje, nes dabar ši vieta būtų pernelyg toli nuo šeimos Lietuvoje.

Kokie jūsų siekiai ateičiai?

Neturiu penkmečio ar dešimtmečio plano. Stengiuosi gyventi dabartimi. Kol nėra šeimos, karjera ima viršų ir pagal ją dėliojasi ateitis, tačiau bendroje vizijoje regiu namus, šeimą. Nesvajoju keliauti su kuprine ant pečių po pasaulį, nes ilgai keliauti po pasaulį ir negaliu. Pasiilgstu namų, man reikia to saugumo jausmo.

Ar Londonas jums šiai dienai – namai?

Tikrai taip. Nors Lietuvoje praleidau 23 metus, o Londone – 10, būtent pastarieji metai šiame mieste buvo tie, kurių metu formavosi mano asmenybė. Susidariau sau geras sąlygas, gyvenu kiek sėslesnį gyvenimą, Londono pakraštyje. Jeigu pasiilgstu teatrų, muziejų – viskas ranka pasiekiama. Pačiame miesto centre  gyventi ir nenorėčiau, buvimas masėje išbalansuoja energiją.

Jeigu reikėtų savo asmenybę apibūdinti keletu žodžių, kokie jie būtų?

Esu kūrybinga, ambicinga, veikli, nuolat generuoju naujas idėjas.

Ar dažnai grįžtate apsilankyti į Lietuvą?

Grįžtu ypatingomis progomis. Lietuva, kaip šalis, manęs nevilioja, traukia žmonės, papročiai, kultūra, galbūt maistas, tačiau tam, kad tai patirčiau, man nebūtina grįžti į Lietuvą, su šeima galiu pasimatyti ir kitur. Ir ateities ten neplanuoju. Man Londonas darosi per mažas, ką jau kalbėti apie Lietuvą.

Esate priėmusi Britanijos pilietybę, netgi pasikeitėte vardą ir pavardę. Kas šiems sprendimams padarė įtaką?

Vardą ir pavardę pasikeičiau prieš trejus metus. Mano pavardę kitiems būdavo gana sunku ištarti, juolab, vargindavo kaskart telefonu po kelis kartus paraidžiui dėlioti ją. Tapau Jas. Angliškai žaismingai tariama kaip džias – tai dalinai atspindi ir mano asmenybę. O Evos vardu mane norėjo pavadinti ir tėvai, tačiau tais laikais tai Lietuvoje buvo gana sudėtinga, tad lyg ir grįžau prie savo tėvų pirminės idėjos.

Britanijos piliete tapau prieš metus. Tai buvo apgalvotas sprendimas, nors jeigu reikėtų apsispręsti dabar, jau įvykus Brexit referendumui, tikriausiai dvejočiau. Bet pernelyg apie tai negalvoju ir neišgyvenu. Europos pasas būtų geresnis, ruošiantis gyventi kitose Europos šalyse, tačiau jeigu žvelgiant už Europos ribų, Britanijos pilietybė yra gal net stipresnė, ši šalis ypatingai rūpinasi savais piliečiais.

Kokiais gyvenimo pasiekimais labiausiai didžiuojatės?

Džiaugiuosi, jog lig šiol pavyko įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus. Du baigti aukštieji ir dabartinė karjera toje pačioje srityje nėra tik atskaitos taškas – tai svarbus momentas, kai turiu galimybę gyventi taip, kaip noriu: keliauti, būti nepriklausomai. Visgi labiausiai didžiuojuosi tuo, kad atėjęs suvokimas dvasiniams dalykams leidžia man gyventi laimingą ir pilnavertį gyvenimą.

Mėgstamiausia vieta Londone, papasakokite, kuo ji ypatinga.

Bushy parkas yra mano ramybės oazė. Čia esti ir nuostabus miškas su besiganančiais elniais, ganėtinai aplenkiamas turistų, tad tai puiki vieta, apsupta gamtos grožiu ir ramybe, skirta aktyviam sportui ar piknikui.

Lietuva. Ką aprodytumėte iš užsienio atvykusiems svečiams?

Kryžių kalną, nes kiek teko keliauti, nieko panašaus kitur nesu mačiusi.

Romantiškiausias nutikimas.

Savaitė Sacharoje ir miegas po atviru dangumi, kai pramerki akis, nes tvieskia tūkstančiai žvaigždžių ir yra be galo šviesu.

Kokį geriausią patarimą esate gavusi?

Į kiekvieną sutiktą nepatinkantį asmenį žiūrėti kaip į savo mokytoją. Šie žmonės mus moko įvairiausių pamokų, tokių kaip kantrybė, supratimas.

Kokią knygą patartumėte paskaityti visiems ir ką skaitote šiuo metu?

Grožinės literatūros neskaičiau jau seniai. Pastaruoju metu renkuosi arba psichologines, arba mokomosios paskirties knygas, tad dabar skaitau Geshe Kelsang Gyatso kūrinį „How to Understand the Mind: The Nature and Power of the Mind“. Taip pat patiko bei visiems rekomenduoju viena paskutinių skaitytų biografijų – Justine Picardie „Coco Chanel“.

Kokie įrašai skamba jūsų muzikos grotuve?

Labai įvairi. Nuo šiuolaikinių muzikantų, tokių kaip Adele, kūrinių, iki senos klasikos, kaip kad grupė Carpenters.

Įsimintiniausios atostogos.

Balis – Dievų sala, ir jos nepamilti neįmanoma. Taip patiko, kad tikiuosi, jog sugrįšiu dar šimtus kartų.

Idealus vakaras. Koks jis jums?

Grįžus iš darbo, dar prieš saulei nusileidus, šokti ant dviračio ir paupiu važiuoti iki Richmond gyvenvietės bei atgal, pakeliui stabtelint jaukioje kavinukėje išgerti arbatos.

Kokiam garsiam pasaulio vyrui norėtumėte pagaminti vakarienę?

Virtuvės guru Jamie Oliver, nes man taip pat labai patinka gaminti bei eksperimentuoti virtuvėje. Kadangi jo gaminimo būdas panašus, manau tik jis galėtų įvertinti mano neįmantrius patiekalus.

O su kokia moterimi mielai išgertumėte angliškos arbatos?

Coco Chanel, nes ji labai įkvepianti asmenybė, gaila, kad tokiai galimybei nėra lemta išsipildyti.

Kino filmas, kurį rekomenduojate draugams.

 An Education.

Ką patartumėte, palinkėtumėte skaitytojams?

Dream big. Linkiu niekada nenustoti svajoti, nes svajonės linkusios išsipildyti.

Dievinu... jodinėjimą, jogą ir meditaciją. 

Siaubingai bijau... nieko. Esu drąsi ir šiuo metu nieko nebijau, o jeigu kokios baimės atsiranda, stengiuosi su jomis kovoti.

Nemėgstu... daryti tai, ko nenoriu, šypsotis, kai nelinksma, ir apsimetinėti. 

Norėčiau turėti... nuosavą žirgą.

Svajoju, kad... gyvensiu ant jūros kranto ir turėsiu daugiau laiko atsiduoti saviraiškai ir kūrybai.

Labiausiai nusivyliau... didžių žmonių abejingumu, sprendžiant globalines pasaulio problemas.

Negaliu atsikratyti įpročio... vėluoti į darbą.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Patvirtinimo kodas

Panašūs straipsniai