Tarptautinė prekyba meno kūriniais bei konsultacijos norintiems investuoti į meną. Retas lietuvis savo verslo kortelėje užrašytų panašias pareigas.
     
Jau beveik penkerius metus meno gerbėjams iš viso pasaulio žinomos J&L internetinės galerijos direktorius Justinas Macijauskas pripažįsta, kad nei morališkai, nei materialiai Lietuva dar nėra subrendusi brangiam ir tikram menui. Prie milijonus kainuojančių Pablo Piccasso, Marc Chagall, Joan Mirro ir kitų kūrinių prisilietusio verslininko nesimato elitiniuose Lietuvos renginiuose. “Nesu iš tų žmonių, kurie linkę brautis bet kokia kaina į viešumą, dalinti interviu, suktis žvaigždžių vakarėliuose. Žinoma, tai naudinga pažinčių prasme, tačiau - ne man. Turiu savo pasaulį, sėkmingą verslą ir to pakanka", - sako 27-erių metų meno pirklys. Su kelerius metus Anglijoje gyvenusiu ir studijavusiu Justinu kalbėjomės ne tik apie meną. Britiškas humoras, nesėkminga verslo pradžia, studijos kunigų seminarijoje – kelias į meno pasaulį, pasirodo, ne visuomet prasideda ties molbertu.
 
Gimtadienis: 1980 m., birželio 1 d.   
Namai: Kaunas.   
Šeima: sužadėtinė Lina, 27 m., grožio salono savininkė.   
Studijos: Tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauras, University of London. Taip pat teko trumpai studijuoti kunigų seminarijoje bei keletą metų gilintis į verslo vadybos žinias.   
Pareigos: J&L galerijos direktorius.   

Kelerius metus praleidote Anglijoje. Ar priimtinas Jums britiškas gyvenimo stilius, jų koncervatyvumas?   
Britai, Anglija man asocijuojasi su giliomis tradicijomis ir puikiu humoro jausmo suvokimu. Visuomet bandžiau suprasti, kur gi slypi taip visų eskaluojamas britiškasis koncervatyvumas. Ir atsakymo iki šiol nerandu. Jeigu britiškas konservatyvumas yra savų tradicijų, papročių, tautiškumo gerbimas, tuomet britai - tikri konservatoriai. Lietuviai, tuo tarpu, yra liberalai, nelabai gerbiantys savas tradicijas ir per daug jų nepuoselėjantys. Kalbant apie elgesį, komunikaciją, lietuviai yra gryni konservatoriai, o britai - atviri, laisvai bendraujantys žmonės.  Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad britas - užsidaręs, nelinkęs bendrauti. Taip nėra. Tai man ir patinka. Jeigu britai ir turi to tikrojo koncervativizmo, kuris kildinamas iš lotyniško termino "conservatisme" (prisirišimas prie senos santvarkos, atgyvenusių papročių ir tvarkos), tai tik gerąja prasme.  Patinka ir britiškas humoras. Dažnai pažiūriu "Little Britain" ar britišką serialą "The Office". Tiesa, ne visiems lemta britų humorą suprasti. Tai humoras, duriantis tiesiai į paširdžius, juokaujama be užuolankų, tačiau tikrai ne iš blogos valios ar piktdžiugiško noro pasišaipyti. Lietuviui, kuris yra naujas britiškoje visuomenėje, ir, tarkim, dirba vien britiškoje darbo aplinkoje, pradžioje gali būti labai sunku. Patarčiau, sulaukus ironiško juokelio, nesurūgti ir nepulti aiškintis, kas ir kaip. Geriausia kartu nusijuokti, kaip tai bebūtų sunku, nes britai labai nepalankiai reaguoja į žmones, kurie nesupranta juokų.

Kuri šalis šiuo metu Jums atstoja namus?
Namai man yra Lietuva. Prieš keletą metų grįžau į Lietuvą iš Anglijos ir dabar gyvenu čia ir tuo džiaugiuosi. Manau, tai puiki vieta auginti vaikus ir sodinti medžius. Tiesa, mano verslas visiškai aplenkia Lietuvą ir yra vystomas Anglijoje bei JAV. Tačiau nepaisant to, jis įregistruotas Lietuvoje. Dideli sentimentai išliko ir Anglijai. Šią šalį galėčiau pavadinti antraisiais namais. Britų gyvenimo būdas man priimtinas. Nekalbu vien apie pilnus „pub’us“ penktadienio vakarais.

Kokį Londoną ir "londonietišką" gyvenimo būdą prisimenate?
Keletą metų gyvenome pietinėje Londono dalyje. Prieš tai teko gyventi Anglijos pietuose, West Sussex’e. Turiu pripažinti: kaip man Londonas bepatiktų, jeigu ir vėl tektų ilgiau gyventi Anglijoje, rinkčiausi užmiestį. Londoną mes dažnai aplankome. Tai puikus miestas, su gerai suderinta senąja ir naująja architektūra, įdomiomis vietomis. Gyvenimas čia lekia beprotišku tempu. Be to, šiame mieste yra didžiulė kitataučių koncentracija, kuri po truputi naikina britiškąją kultūrą. Kuo toliau - tuo labiau. Prie tokio gyvenimo būdo ir greičio pripratau per 3 mėnesius.  Gyvenant tokiame dideliame mieste, labiau pajauti, jog gyveni automatizuotą gyvenimą - su rytine žmonių mase ir popieriniu Starbucks kavos puodeliu bėgi į metro, jei pavyksta - pasičiumpi laikraštį, skubi persėsti į kitą metro, kažkur vėluoji... Kituose miestuose žmonės, žinoma, daro tą patį, ką ir londoniečiai - keliasi, važiuoja į darbą, geria rytinę kavą, tik Londone - tau nebelieka laiko stabtelėti.

Tikriausiai Anglijoje liko nemažai draugų, pažįstamų.
Taip, Anglijoje išties liko būrys pažįstamų ir draugų. Ir mano geriausias draugas gyvena Londone, todėl visada smagu sugrįžti į Anglijos sostinę. Per metus gana dažnai lankomės Londone.

Negaliu nepasmalsauti apie studijas kunigų seminarijoje. Gal galite papasakoti plačiau.
Daugelis sužinoję apie mano studijas kunigų seminarijoje iškart suklūsta: kas, kaip, kodėl? Dažnam vienuolynai, kunigų seminarijos ir bažnyčios yra savotiška mįslė, kitas pasaulis. Iš tikrųjų, tai tokie patys, paprasti žmonės, pasauliečiai, turintys ydų ir žemiškų džiaugsmų, tik jų gyvenimo siekiai, tikslai yra visai kitokie. Į seminariją įstojau iškart po mokyklos ir praleidau ten 2 metus. Metai buvo išties naudingi, daug sužinojau ir išmokau. Seminarijoje ne tik meldžiamasi - dėstomos rimtos disciplinos: filosofijos mokslai, kalbos, bažnytinis menas. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio: jeigu seminarijoje, kaip ir bet kurioje kitoje mokymo įstaigoje, rimtai žiūri į studijas, įgytos žinios tikrai pravers gyvenime, net jeigu ir netapsi kunigu. Nutraukiau studijas, nes nebemačiau savęs toje terpėje. Supratau, kad tai ne mano pašaukimas.

Taip pat įdomu išgirsti apie studijas Londone.
Studijas Londono Universitete, Politikos ir ekonomikos mokslų institute, pasirinkau dėl labai paprastos priežasties - geresnė studijų kokybė. Lietuvoje bandoma formuoti nuomonę, kad šalyje siūlomos studijos Europos aukštojo mokslo atžvilgiu yra daug kokybiškesnės. Mano manymu, taip nėra. Lietuvos aukštosios mokyklos, o ypač universitetai, studijuojančiam bruka labai daug visai nereikalingų nespecialybinių dalykų. Kalbant apie lietuvio, brito ar amerikiečio bendrų žinių lygį , neabejoju, kad lietuvis žino daugiau, tačiau esmė -koks jis specialistas. Aukštas erudicijos laipsnis, be abejo, buvo ir yra privalumas, tačiau, norint tapti geru savo srities specialistu, būtina pradžioje gauti tinkamas specialybės žinias, nes darbo rinkos konkurencingumas nesnaudžia. Prieš pradedant studijas Anglijoje, kruopščiai lyginau Anglijos universitetų ir Lietuvos aukštųjų mokyklų programas ir pastebėjau, kad Anglijoje nuo pat pradžios studijuoji ir giliniesi į tai, ko sieki, o ne keletą metų tobulini bendrąsias žinias ir tik paskui pradedi studijuoti specialybės dalykus. Kaip ir visa kita, taip ir mokslo sistema Lietuvoje tobulės.

Jūsų verslui Lietuva - ne pagrindinė šalis. Nepavargstate kelionėse?
Kelionės manęs tikrai nevargina. Priešingai, tai yra malonumas. Be to, šiais laikais dauguma verslo?operacijų atliekama internetu. Buvo atvejų, kada teko nupirkti ir parduoti paveikslus net nemačius jų gyvai.

Kaip atsidūrėte nelietuviškame meno pasaulyje?
Visuomet domėjausi menais, lankydavausi įvairiose parodose. Tiesa, studijuoti menų niekada netraukė. Prieš ketverius metus ryžausi išbandyti savo meno ir verslo žinias prekiaudamas senoviniais porceliano dirbiniais – Satsuma, Meissen, Kutani ir kitais. Ironiška, tačiau pirmas bandymas parduoti nuostabią Satsuma vazą taip ir nepavyko. Galbūt pritrūko patirties ar tiesiog laimės...Vėliau pasitaikė progų ją parduoti, bet nusprendžiau pasilikti kaip verslo pradžios simbolį. Dabar ji stovi mūsų namuose. Po pusmečio pradėjau gilintis tik į paveikslų prekybą. Kelias į “rimtą” meno pasaulį yra gana sudėtingas. Pradžioje tikrai ne visada pavyksta įsigyti norimą meno kūrinį. Reikia laiko, pažinčių, norint įgauti pasitikėjimo egzistuojančiame tarptautiniame meno gerbėjų, kolekcionierių ir pardavėjų rate. Žinau daug atvejų, kuomet net ir labai turtingiems, tačiau „iš gatvės“ atėjusiems verslininkams galerijos ar privataus meno pardavėjai neparduodavo norimo darbo: pardavėjui naudinga, kad jo parduodamas paveikslas atsidurtų žinomo, puikią reputaciją turinčio žmogaus kolekcijoje. Tai savotiška šešėlinė reklama. Mano paties mėgstamiausi dailininkai - Joan Miro ir Marc Chagall. Iš lietuvių dailininkų labiausiai vertinu ir žaviuosi Sigito Staniūno ir Šarūno Saukos darbais. Tačiau ne todėl, kad jie yra žinomi, ir ne tik Lietuvoje. Jų darbai priverčia mane sustoti.

Tikriausiai visuomet turite naujų minčių, idėjų, projektų?
Dabar kaip tik esu prie naujo portalo darbų pabaigos. Tai projektas pavadinimu „Art Injection“, susidedantis iš kelių dalių. Jis bus anglų kalba ir skirtas įdomiausioms meno pasaulio naujienoms. Tinklalapyje pristatysime keletą paslaugų, tokių kaip konkretaus aukciono ar paveikslo įvertinimas. Gvildensime ir meno kūrinių klastojimo problemą. Ši problema yra labai opi ir sąžiningiems meno kūrinių pardavėjams, kurie didžiąją dalį savo pardavimų vykdo internetu, net Ebay aukcionuose, paveikslų klastotojai labai trukdo. Taigi portale bus viešai skelbiami interneto aukcionuose pasirodę padirbti paveikslai, lankytojai ras daug informacijos, kaip atpažinti sukčius, jų metodus, kaip atskirti originalą nuo klastotės. Prie tolesnio portalo vystymo prisidės žymus danų žurnalistas ir rašytojas, meno kritikas Preben Juul Madsen, kuris ilgą laiką kovojo ir tebekovoja su klastočių pardavėjais, demaskuodamas juos savo straipsniuose bei Kenneth Walton, amerikiečių rašytojas, išleidęs “bestelerį” “Fake: Forgery, Lies and Ebay”, kuriame pasakojama tikra jo gyvenimo istorija apie tai, kaip FTB suėmė jį už klastotės pardavimą Ebay aukcione, kurios kaina buvo daugiau nei 100,000 USD. Žodžiu, turėtų būti įdomus portalas. Šie žmonės ženkliai prisidės prie mano prevencinės idėjos. Tinklalapis bus skirtas daugiau užsieniui, tačiau naujienose stengsiuosi paafišuoti perspektyvių Lietuvos dailininkų parodas ir darbus.

Ar bandėte prekiauti meno kūriniais Lietuvoje ?
Su bičiuliu verslininku prieš keletą metų bandėme vystyti šį verslą ir Lietuvoje. Kaip bebūtų gaila, tai ir teliko tik bandymu. Be pavienių smalsuolių ir turistų Lietuvoje nelabai kas užsukdavo į mūsų galeriją-parduotuvę Antique gallery, įsikūrusią Kauno senamiestyje. Lietuva dar nėra morališkai ir materialiai pribrendusi brangiam menui. Prioritetai, atsiradus papildomoms lėšoms, čia dažniausiai yra naujas automobilis, nekilnojamas turtas, na, o menas dar laukia savo eilės. Jeigu Vakaruose investuoti į meną yra natūralu, panašiai kaip ir į akcijas, tai Lietuvoje į tai žiūrima dar labai skeptiškai.

Pasakojote apie nesėkmingą pirmąjį bandymą parduoti Satsuma vazą. Kiek gi ji kainavo?
Vazos vertė tuo metu buvo apie 400-500 svarų. Bandžiau ją parduoti internetiniame Ebay aukcione.

Kur ieškote meno kūrinių?
Tiek anksčiau, tiek dabar paveikslų ieškau per pažįstamus, privačiuose aukcionuose, kolekcijose. Esmė ne suradime. Rinkoje yra labai daug, kaip aš sakau, "laisvų" meno kūrinių, tačiau reikia numatyti kūrinio ateitį. Ar konkretus dailininkas, žanras bus populiarus tuo laiku, kai sugalvosi parduoti, ar dominuos kiti dailininkai? Jeigu dirbi su klientu, kuris konkrečiai kažko pageidauja, tuomet viskas vyksta labai sklandžiai. Tačiau jeigu taikaisi į atvirą pardavimą, tada jau reikia strategijos. Labai dažnai kolekcionieriai iš viso pasaulio intensyviai perka, domisi konkretų mėnesį, o vėliau mėnesį ar du pardavimuose gali vyrauti visiškas štilis. Tai įprasta. Nuspėti vyrausiančias tendencijas įmanoma, peržvelgiant praėjusių metų meno pasaulio straipsnius, aukcionų rezultatus ir panašiai.

Kiek kainuoja tikras brangus menas?
Aš pabandyčiau perfrazuoti Jūsų klausimą: “Kas yra tikras (brangus) menas”? Klausti, kiek kainuoja brangus menas, yra visai neįdomu, nes į tokį klausimą gali iš karto atsakyti pavartęs “Forbes” arba peržvelgęs Sothebys aukciono katalogus. Daug taikliau yra svarstyti, kas yra tas tikras menas. Andrew Wyeth, žymus amerikiečių dailininkas yra pasakęs: „Kai kurie dailininkai galvoja, kad kiekvienas jų sukurtas kūrinys yra menas. Aš sakau, tęskite pradėtą darbą ir, galbūt, vieną dieną jūs sukursite tikrą meno kūrinį“. Konkretaus meno kūrinio vertę, kainą, mano nuomone, užaugina patys žmonės. Šedevrą pagimdo žmonės, kurie mato meno kūrinį, jį vertina, analizuoja, su juo gyvena keletą dešimtmečių. Tai atsakymas į klausimą, kodėl daugelis dailininkų ir jų darbų pripažįstami tik praėjus kuriam laikui po mirties. Tikrai vertingas menas yra tas, kuris sugeba “užkabinti“. Nesvarbu, kokia jo fizinė forma bebūtų ar kas yra jo autorius. Taip, Pablo Picasso sukūrė kubizmą, pasitelkęs Sezano kūrybines idėjas, tačiau jeigu ši forma nebūtų sužavėjusi milijonų, ar iki šios dienos tai būtų unikalu ir brangu? Ne. Visada sakau, kad nereikia nuvertinti ir jaunų, šiuolaikinių dailininkų, kuriuos dabar nelabai kas ir pastebi. Jeigu jie savo darbais sugebės?paliesti žmogaus vidų, jiems priklausys ateitis. Jie bus naujų šedevrų autoriai.