Sirijoje riaušės numalšinamos tankais. Belfaste policija panaudoja gumines kulkas. Graikijoje   - vandens patrankas ir ašarines dujas. Anglijoje riaušės ir neramumai baigiasi, nes... pradeda lyti? 

Praėjusį savaitgalį buvau Kembridžo Madingley Hall, kur su grupe rašytojų kalbėjome apie istorinių įvykių dramas literatūroje. Antrojo pasaulinio karo metu britų priešas buvo Vokietija ir jos nacionalsocialistinė ideologija. Tai suvienijo ir užgrūdino visuomenę.  

Mažose akademinėse erdvėse lengva pamiršti realybę ir pasinerti į filosofinius apmąstymus, tad grįžimas į Londoną pirmadienį vakare atrodė lyg kažkoks siurrealus žaidimas, perkeliantis savaitgalio postringavimus į sostinės gatves. Sirenos, policija, sumaištis žmonių veiduose, liepsnojantys pastatai. Televizija ir radijas ragino likti namie, ofisai, parduotuvės, verslai kelias dienas užsidarinėjo anksčiau nei įprasta. 

Vidurnaktį paskambino mano nėščia draugė. Jos vyras kartu su vyresnėliu sūnumi prieš porą dienų išvažiavo į Lietuvą atostogauti. Viename iš labiausiai nusiaubtų rajonų, Ealinge, Londono vakaruose praėjusią savaitę mudvi buvome susitikusios kavos ir apsipirkti. Dabar per televiziją žurnalistas raportavo prie nuniokotos vaikiškų prekių parduotuvės, kur mudvi ieškojome vėžimėlio jos būsimam kūdikiui. Viskas atrodė labai tikra ir asmeniška. Riaušės vyko visai šalia draugės namų, ji bijojo, kad kas nepadegtų mašinos. Panikai apėmus net galvojome važiuoti į kitą Londono rajoną, tačiau nusprendėme, kad visgi geriausia abiems likti savo namuose, o ne naktį važiuoti nežinia kur. Be to, situacija darėsi neprognozuojama ir negalėjai net žinoti, kurioje gatvėje gali kilti dar viena riaušių banga. 

Jovita niekada nebuvo politiška. Mes niekuomet nediskutavome apie Anglijos socialinę ar ekonominę sistemą. Ji – puikiai išsilavinusi emigrantė, šiuo metu auginanti atžalas, o jos vyras vadovauja nuosavam verslui ir uždirba pinigus šeimai. Jovitos pasaulis daugiausiai sukasi apie šeimos reikalus ir naujausias madų tendencijas bei nuolaidas pagrindinės gatvės parduotuvėse. Bet kitą dieną jos Facebook'o įrašas buvo ne apie madas ar nuolaidas: ji baisėjosi riaušėmis ir stebėjosi sistema. Ką turėtume kaltinti, prieš ką kovoti?  

Tokios destrukcijos, kokia per Londoną ir kitus Anglijos miestu nuvilnijo prieš kelias dienas, šalis nematė nuo Antrojo pasaulinio karo. Šį kartą priešas buvo pati visuomenė. Riaušių pradžioje buvo kaltinama silpniausiai integruota, mažiausias pajamas gaunanti visuomenės dalis ir ypač tėvai, kurie nesutramdo savo vaikų. Kaip pacitavo BBC vieną septyniolikmetį riaušininkų dalyvį, jie neva „norėjo parodyti policininkams ir turtingiems gyventojams, kad jie gali daryti ką nori“. Ši citata tarsi parodė visą parduotuvių langus daužančios minios mentalitetą – jie net nežinojo prieš ką kovoja. Galvojo, prieš turtinguosius, bet labiausiai suniokojo skurdžiausius sostinės rajonus ir Anglijos miestus, savo namus.  

Pagalvojau, kad jei koks Holivudo režisierius sugalvotų sukurti filmą apie tokias riaušes tai nebūtų tragedija, greičiau komedija, pašiepianti žmogaus komiškumą: pasiduodančio visuotiniam bandos jausmui, sužvėrėjančiam, jei tik kažką galima gauti nemokamai (netgi jei tai tik Tesco Value ryžių maišelis) ir dalyvaujančio sugedusio telefono žaidime: pradžioje lyg ir turėjo šios riaušės būti idėjinės – neva todėl, kad policijos pareigūnas neteisėtai nušovė žmogų. Bet ta kova virto komišku paauglių žaidimu: juk čia Anglija, paauglių teisės ginamos išsijuosus, mokytojai, tėvai, dabar paaiškėjo, kad ir policija bijo jiems net per nagus uždrožti. 

Bet tiesa tokia, kad sunkus darbas, susilaikymas, drausmė ir pagarba autoritetui praktiškai neegzistuoja Londono ir kitų miestų rajonuose, kuriose vyrauja masinė bedarbystė, diskriminacija, prastos švietimo sąlygos ir menka integracija į plačiąja visuomenę. Ištisos imigrantų šeimos yra suluošintos smurto, nuo kurių jie rado prieglobstį Anglijoje. Sąvokos kaip tarpusavio pagarba ir bendradarbiavimas čia, kur vis dar veikia žalias instinktas išgyventi, turi kitą reikšmę.  

Maža to, prieš akis ir televizijoje šmėžuojantys 'gero gyvenimo' plakatai verčia juos geisti to, ką turi dirbantys žmonės. Reklama bruka įsigyti vis naujus daiktus: telefonus, kompiuterius ir sportbačius, kurie turėtų įrodyti jų lygybę vidutinės klasės anglams, tačiau neturėdami išsilavinimo ir drausmės kultūros, diskriminuojami visuomenės, jie nežino ir nesugeba kaip tai pasiekti. Galiausiai, atsiradus progai ir susiklosčius aplinkybėms, 'atstumtieji' eina protestuoti ir pasiimti, kas jiems, jų manymu, priklauso. Nes kaip teigiama demokratinės visuomenės lozunguose „because you are worth it“ (nes jus to verti). 

Bet apie tai kalbama mažai ir tikinama, kad riaušėse dalyvavo ir milijonieriaus dukra ir Olimpiados ambasadorė. Šie išskirtiniai pavyzdžiai ir jų demonstravimas tai tėra tas pats politinis korektiškumas ir žmogiškų teisių ideologija, kurie yra įsišakniję britų valdančioje vidutinėje klasėje. Kaip man paaiškino vienas pažįstamas britas, taip yra todėl, kad anglai vis dar serga imperialistinės kaltės kompleksu. Jie jaučiasi atsakingi už daugelį negandų, kurias Anglijos imperija per šimtmečius užtraukė pasauliui - vergovę ir skurdą - ir nori iš to išsivaduoti. Todėl šalyje pasireiškia pernelyg išpūstas žmogaus teisių sudievinimas ir neproporcinga socialinė parama dirbančios visuomenės sąskaita. Britai palinksi galvomis ir susimoka, kad tik toliau gyventų 'fine, thank you' pasaulyje, nematydami, kaip pastarųjų dešimtmečių masinė imigracija, augantis vartotojiškumas ir didėjanti turtinė nelygybė atskiedė anglikoniškas moralės vertybes, puoselėtas pokaryje ir supriešino atskiras visuomenės dalis. Paradoksalu, kad net sostinei liepsnojant riaušėse, politikai ir net BBC kurį laiką negalėjo apsispręsti kaip korektiškai vadinti vandalus: protestuotojais ar piktadariais.  

Gal todėl žmonių pasipriešinimas visai praūžusiai destrukcijai pirmiausiai reiškėsi ne kur kitur, o būtent sunkiai dirbančių imigrantų tarpe. Pietryčių Londono Dalstono rajono turkų bendruomenės vyrai, nelaukdami policijos paramos, susirinko į būrius apginti savo parduotuvėles nuo plėšikaujančio jaunimo. Birmingham'e buvo nužudyti trys musulmonų jaunuoliai mėgindami apginti savo namus ir verslus.  

Tiesa, mano draugai britai, jaunieji leiboristai irgi ėmėsi veiksmų. Socialiniame tinklapyje pakvietė į 'pasipriešinimo' renginį, pavadinimu „Operation: Cup of Tea“ (operacija: puodelis arbatos), kuriuo siūloma likti namie ir gerti arbatą, o ne daužyti langus ir grobti. Puslapyje galima aukoti ir pinigus, kurie bus skirti miestų valymui ir sugriautų namų savininkams paremti – tipinis savanoriško indulgencijų išpirkimo pavyzdys. Grupė entuziastų jau turi kone tris šimtus tūkstančių narių. Aš prisijungiau ir išgėriau arbatos. Įdomumo dėlei peržvelgiau narių gretas – nepastebėjau nei vieno afrikietiško veido. Afrikiečiai negeria arbatos, jie geria Mageu arba Molasses vandenį.  

Klausimas, kiek efektyvus toks virtualus lengvabūdiškas pasipriešinimas, jei ir vėl ignoruojamos tikrosios šių įvykių priežastys? Dauguma plėšikaujančių vaikų nėra britai, užauginti su imperialistiniu kaltės jausmu, kuriuos baugina bausmė ir kriminalinis įrašas, apribojantis darbo perspektyvas ateityje. Tai nėra milijonierių vaikai ar olimpiadų ambasadoriai. Dauguma vandalų yra pasimetęs, perspektyvų neturintis jaunimas, nesuvokiantis drausmės ir pagarbos jausmo. Jie tiesiog nesijaučia visuomenės dalis, kur rezultatų pasiekiama sunkiu darbu, o atskiras pasaulis, kuriame galioja jų sukurtos taisyklės ir kuriame daugiausiai turi fiziškai stipriausi.  

Finansine socialine parama ir politiniu korektiškumu visuomenės sopulių maskavimas ir arbatos gėrimas aiškiai nepadeda. Pirmiausia reikėtų nebijoti pripažinti, kad britų visuomenė nėra vienalypė. Anglijoje gyvena ir kasdien atvyksta daugybė skirtingų kultūrų ir etninių grupių atstovų: afrikiečių, rytų europiečių, azijiečių. Daugialypės visuomenės gerbūvio užtikrinimas turėtų prasidėti identifikuojant skirtingų jos dalių reikmes ir efektyvias priemones, net jei tos priemonės būtų griežtos liberaliųjų britų standartais. 


Londonietei rašykite [email protected] arba laiškus siųskite adresu: PO Box 1064, Harrow, HA1 9GU.