Lūkuriuodamas savo eilės stoti prieš projekto „Backto.lt“auditoriją Londone, charizmatiškasis dueto „The Ball & Chain“narys Jurgis Didžiulis sutiko papasakoti, kaip pats prieš beveik keturiolika metų, ieškodamas šalies, kurioje pasijustų reikalingas,atvažiavo kurti gyvenimo Lietuvoje ir koks tas gyvenimas yra šiandien.

Pasisveikindamas jis, kaip ir dera pietietiško kraujo turinčiam žmogui, ne tik paspaudžia ranką, bet ir pakšteli į skruostą. Mikliai prisitraukia krėslą ir atsisėdęs šypteli belaukdamas pirmojo klausimo.

Pasiteirauju, kokių paskatų vedamas kažkada nusprendė, kad Lietuva bus jo namai. Visai ne Tėvynės ilgesys šį talentingą muzikantą kankino - juk gimė Bogotoje, Kolumbijoje. Apsispręsti padėjo pusmetį Lietuvoje ir pusmetį Kolumbijoje gyvenančio senelio raginimai. Kolumbijoje Jurgis turėjo pankroko grupę, su kuria 1999 metais patraukė laimės ieškoti į Ispaniją. Deja, sumanymui nebuvo lemta virsti sėkmės istorija ir neilgai trukus jam teko atsisveikinti su scenos bendražygiais. „Bet atsitiko labai įdomus dalykas, - prisimena Jurgis. - Maždaug tada, kai mūsų idėja žlugo, gavau pasiūlymą dainuoti vietinėje Ispanijos grupėje. O mano diedukas tuo pačiu metu labai ragino apsigyventi Lietuvoje.“ Nepaisant tarsi iš dangaus nukritusio muzikinio pasiūlymo, reikalai pasisuko taip, kad jis Ispanijoje pasijuto visai nereikalingas. „Kaip nereikalingas? - klausiu. - Sunku darbą susirasti, o gal svetimi žmonės vargino?“ - „Ne ne. Ne-rei-ka-lin-gas, - pabrėžia. - Darau kažką, bet ten esu nereikalingas ir matau, kad ta visuomenė gerai ir be manęs susitvarkys. Aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad Lietuva be manęs būtų nesusitvarkius! Bet manau, kad žmogaus indėlis Lietuvoje yra svaresnis, reikšmingesnis, labiau įvertintas.“ Štai šitaip Jurgis Didžiulis nusprendė, jog geriau būti didele žuvimi mažame tvenkinyje nei maža žuvimi dideliame vandenyne ir, susikrovęs lagaminą, atsisveikino su Ispanija.

„Žinoma, čia, Lietuvoje, yra šeimos šaknys. Bet iš kitos pusės yra noras būti visuomenėje, kur galiu padaryti skirtumą ir jaučiu, jog tai, ką aš darau, yra vertinga. Daug žmonių atvažiuoja į Londoną arba kitus užsienio valstybių miestus ieškodami savo finansinio gerbuvio arba savirealizacijos ir tas yra labai normalu. Bet tiesa yra ta, kad bet koks skirtumas, padarytas užsienyje, nėra toks vertingas, kaip analogiškas skirtumas, padarytas Lietuvoje“, - patikina muzikantas.  

Kaipgi Jurgis išmoko lietuvių kalbos? Pats sakosi turįs būti dėkingas savo seneliams, kad jį nuo mažų dienų mokė šnekėti lietuviškai, ir kad jam, naujai įsikūrusiam Lietuvoje, pradėti nuo visiško nulio nereikėjo. O vėliau, į Vilniaus universitetą įstojus krimsti politologijos mokslų, jam teko pasistengti dar labiau tobulėti. „Tiesą pasakius, tai darau kasdien“, - prisipažįsta muzikantas, karts nuo karto žodžiams iki šiol ieškantis taisyklingo linksnio, ir man į galvą ateina vienos dainos eilutė, skambanti jo žavingosios žmonos Ericos Jennings lūpomis: „Teisingai kalbėti ne taip svarbu, kaip kalbėti širdim!“ Tuoj pat paklausiu: „Visgi save vadini pasaulio piliečiu ar lietuviu?“ - „Mano namai yra Vilnius, Lietuva, - nesvarstydamas atsako Jurgis. - Aš džiaugiuosi, kad ten gyvenu, man patinka gyvenimo kokybė, man patinka žmonės, man patinka aplinka. Žiemos man nepatinka, bet dėl to jau nieko nepadarysi... Iš esmės aš esu kosmopolitas, dėl to kad manyje gyvena skirtingos kultūros ir aš jų nebandau paneigti. Aš manau, kad jei savyje turi daug kultūrinės įvairovės ir ją gerbi, tai yra visai geras dalykas. Be to, manau, kad aš esu neskiestas.“

Neįprastą terminą neskiestas Jurgis paaiškina primindamas, jog kartais žmonės jį vadina kolumbiečiu, kartais lietuviu... Suprask - jis esąs skiestas lietuvis. O tokiu jis savęs tikrai nelaikąs! „Kuo daugiau žmogus surenka kultūrinės informacijos, mokosi kalbos, susipažįsta su tautosaka, kulinarija ir ypač tautos charakteriu, tuo daugiau tas žmogus pasisemia kultūros ir nuo to tampa tik turtingesnis“, - dėsto muzikantas. Tai kas gi yra skiestas lietuvis? Pasak Jurgio, kultūriškai skiestu tampama tuomet, kai viskas maišoma padrikai ir į šiuos dalykus žvelgiama paviršutiniškai.

Kyla mintis, kad tikriausiai toks kultūriškai ar tautiškai skiestas žmogus neišvengia konfliktų su pačiu savimi ir klausiu, kaip padaryti, kad jame tos skirtingos kultūros sugyventų ir jis, turėdamas tą įvairovę savyje, išvengtų vidinių konfliktų. „Aš manau, kad užtenka būti sąmoningam. Užtenka suprasti, iš kur atsirado vienas ar kitas elementas. Man gražu išgirsti tarmišką kalbą žmonių, gyvenančių vienkiemiuose, arba analizuoti, iš kur atsiranda tam tikri terminai. Mes vis tiek gaunam, ką gaunam, esam, kas esam. Svarbu yra pripažinti savo šaknis ir bandyti kuo daugiau išmokti apie save.“

Tačiau reikia sutikti, jog sąmoningumas reikalingas ne tik pačiam su savimi sugyventi, bet ir priimti aplinkui gyvenančių kitataučių savitumą. Kažin, ar vilniečiai yra pakankamai europietiški ir tolerantiški? Ne iš vieno londoniečio, kilusio iš Azijos arba Afrikos, teko išgirsti, kad nors ir norėtų paatostogauti Lietuvoje, Vilniuje, nedrįsta to daryti dėl rasizmo grėsmių. Teiraujuosi Jurgio, ar vis dar pagrįsti šių žmonių nuogastavimai. „Aš manau, kad dabartinė mūsų ksenofobija ir rasizmas yra laikinas reiškinys, nes istoriškai lietuviai yra labai kosmopolitiška tauta. Dar prieš kelias dešimtis metų labai gražiai vienoje vietoje gyveno lietuviai, žydai, lenkai, rusai. Siūlau apie tai paskaityti Česlovo Milošo knygoje „Pavergtas protas“. Mėgstama prisigalvoti, jog mes esam grynakraujai lietuviai, o tai yra visiška netiesa. Esam išlikę del to, kad visada buvom labai užsispyrę ir dėl to, kad mokam bendrauti su kitomis tautomis - draugiškai. Ir tas, aš manau, yra vienas svarbiausių mūsų bruožų. Dabar atsiranda žmonių, teigiančių, kad reikia atsiriboti nuo kitų tautų ir taip esą mes lengviau išgyvensim. Aš manau, kad šitai yra ne tik neįmanoma, bet taip pat neteisybė savo ir savo šaknų atžvilgiu.“ Jurgis užbaigia mintį sakydamas, kad netolerancijos problema Lietuvoje vis dar egzistuoja ir geriausias būdas susigrąžinti sąmoningumą yra keliauti ir rodyti vieni kitiems gerą pavyzdį.

Šitokia gausybė lietuvių yra čia, Londone! Jeigu jie gyvena tarp lietuvių, dirba su lietuviais, kalba tik lietuviškai, tas išvažiavimas į svečią šalį ne visada veda į savo vidinio pasaulio praturtinimą ir išmoktas tolerancijos pamokas. Kiek čia, šiame kosmopolitiškame mieste, gyvenančių lietuvių vis vien neapkenčia kitataučių, negali pakęsti netradicinės orientacijos žmonių! Todėl kelionės šiuo požiūriu yra šiek tiek sąlyginis ir ne visuomet esminis dalykas. Teiraujuosi Jurgio, ar gebėjimas pripažinti žmonių įvairovę ir joje sugyventi su pačiu savimi ir aplinkiniais kartais nepriklauso ir nuo šeimoje įgytų pamatinių vertybių ar išsilavinimo... Pasiklausęs tokių pasvarstymų, jis nusprendžia, kad tautos sąvoka yra labai slidus reikalas, nes kiekvienas tautiškumą suvokia pagal savas vertybes, tam tikrus idealus: „Tarkim, aš dabar kalbu apie lietuvį kaip kosmopolitą, kas nors kitas kalbės apie lietuvį kaip agrarinį žmogų, pagonį, o dar kitas sakys, kad tikras lietuvis yra kovotojas. Gerai - visi šie apibūdinimai tinka tai pačiai tautai. Kievienas bando tautiškumą pritempti prie savų vertybių.“

O kaip lietuviškumą nusakytų pats Jurgis Didžiulis? Visų pirma jis pabrėžia, jog netiki nei vėliava, nei herbu, nei himnu, bet, svarbiausia, tiki tautosaka, tiki kalba, tiki istoriniu, architektūriniu paveldu. „Studijavau politologiją ir suprantu, kad nacionalizmas yra pagrindinis būdas sukurti valstybę, apibrėžti sienas ir įkvėpti žmones išeiti kariauti. Aš nematau kitų tikslų. Ir himno giedojimas atsistojus šalia vėliavos man nėra dvasinis reiškinys. Dainų šventė - tai yra dvasinis reiškinys“, - sako Jurgis.

Prisiminkim himno giedojimą prieš daugiau nei dvi dešimtis metų, kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Argi neatrodo Jurgiui, kad tai buvo dvasinis reiškinys? „Taip tai buvo dvasinis reiškinys, - pripažįsta jis, - todėl kad mes norėjome būti tokie, kokie mes esam, būti savimi. Mes nenorėjome būti sovietais. Noriu pabrėžti, jog aš nemenkinu valstybingumo arba tautos, tiktai keliu klausimą, kam visi tie simboliai tarnauja. Prieš daugelį metų mums tai buvo kova prieš Tarybų Sąjungą, kova už laisvę. Dabar yra truputį sunkiau, nes tenka susimąstyti, kas mes tokie, ką mes formuosim. Ir aš manau, kad griežtai apibrėžti lietuvio sąvoką yra pakankamai... anachroniška. Žmonės turi turėti savas vertybes ir džiaugtis, kad gyvena vienoje teritorijoje.“ Kaip pavyzdį Jurgis duoda Lietuvoje gyvenančius savo draugus etninius rusus, kurie smerkia dabartinius Rusijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu. Esą, jie tam tikra prasme save laiko lietuviais ir Lietuva yra jų namai; kaip ir baskas gali būti ir baskas, ir ispanas, ir Europos Sąjungos pilietis. Todėl, pasak jo, šiuo atveju tautiškumo kategorijos turi būti priežastimi ne kovoti vienam su kitu, o vienyti.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios Jurgis atvažiavo gyventi į Lietuvą jau buvo minėta ir būtent ta pati priežastis jį ir laiko jo senelių gimtojoje žemėje. Tai yra įsitikinimas, kad gerus darbus geriau daryti saviems žmonėms ir savoje bendruomenėje. O jis tvirtina būtent Lietuvoje ir jaučiasi gyvenąs savoje bendruomenėje. Kodėl savesnis nei Kolumbijoje? Juk jo paties žmona ir vaikai gyvena Vilniuje. O ir gyvenimo kokybe sakosi esąs patenkintas: „Manau, kad pragyvenimo išlaidų ir kokybės santykis Lietuvoje yra optimalus. Kad Bogotoje ar Londone gyvenčiau taip, kaip gyvenu Lietuvoje, turėčiau uždirbti gerokai daugiau pinigų. O Lietuvoje kiekvieną rytą su vaikais pėsčiomis nueiname į darželį. Nereikia nei metro, nei automobilio išsivaryti. Aš galiu per vieną dieną atlikti kokius šešis reikalus ir dar turėti keturis susitikimus, nes visur galiu greit nueiti arba nuvažiuoti dviračiu. Maistas yra tikrai kokybiškas, nuoma yra sąlyginai nebrangi. Tai štai, šitas santykis man patinka. Man patinka, kad iš miesto galiu išvažiuoti per dvidešimt minučių ir būti gamtoje. Čia - ne, Bogotoje - ne.“ Būtent Vilniaus senamiestis, Subačiaus gatvė ir yra Jurgio bendruomenė, kurioje sakosi besijaučiąs ne tik reikalingas, bet ir trokštąs šiam žmonių ratui pasitarnauti ir atnešti naudos.

Pats laimingai įsikūręs, galbūt Jurgis gali nušviesti kultūros situaciją Lietuvoje bei paraginti šiuo metu užsienyje gyvenančius lietuvių menininkus grįžti ir kurti savo gimtinėje, tikintis, kad ten galės oriai, turiningai gyventi? „Ne, jokiais būdais neraginčiau. Aš manau, kad geriausia, ką menininkas gali padaryti, yra turėti vieną koją čia ir vieną ten. Vienas liūdniausių dalykų yra tai, kad nepaisant to, kad Lietuvoje turime daug gabių įvairių sričių menininkų, mes neturim jokios pramonės, infrastruktūros. Yra didelė stoka verslininkų, kurie sukurtų visuomeninės vertės gerą produktą ir padarytų taip, kad menininkai iš to uždirbtų. Jeigu užsienyje gyvena verslių įvairių meno sričių atstovų, aš labai raginu, kad jie bent keliems mėnesiams grįžtų į Lietuvą ir surengtų kokybiškų renginių, kurie taptų gerais pavyzdžiais“, - sako muzikantas ir apgailestauja, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja problemos dėl sovietinio mentaliteto, kai stengiamasi uždirbti labai greitai ir vadovaujamasi nuostata, kad įmanoma uždirbti tiktai kitų žmonių sąskaita.

 „Patiems menininkams grįžti nerekomenduočiau, nebent jie jaučia, kad labai drąsiai gali eiti. Nors yra pavyzdžių, kai žmonės grįžę randa nišą, visgi reikia prieš grįžtant viską gerai pasverti. Aš asmeniškai esu žmogus, labiau vertinantis socialinį kapitalą negu pinigus. Ir manau, kad gali būti taip, jog artisto gyvenimas bus Vilniuje prasmingesnis, bet nelabai finansiškai apsimokės. Bet tikiu, kad yra tokių žmonių, kuriems to reikėtų. Galbūt tiems, kurie čia, Londone, yra kažkiek prasimušę, dirba, gauna babkes, bet kažko pasigenda“, - svarsto Jurgis. „Ko gi?“ - „Savirealizacijos. Ką aš darau? Kodėl aš darau? Ir tai, kaip sakiau, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios aš esu Lietuvoje - šalyje, kur savo veikla galiu padaryti skirtumą. Svetur niekam tavo skirtumas nereikalingas.“

Gal nereikėtų taip drastiškai tvirtinti, kad lietuvio pastangos užsienyje nevertinamos. Tačiau verta pripažinti, jog bet kuriam talentui gresia ištirpti minioje, jei šis, kad būtų pastebėtas ir pasijustų reikalingas, neįdės keliskart daugiau pastangų nei savo mažytėje gimtinėje.

 „Žinok, čia yra žaidimas, - nutaria Jurgis apie lietuvio gyvenimą svetur ir namie ir teigia raginantis žmones išvažiuoti iš Lietuvos, pabūti užsienyje bei pamatyti pasaulio. Čia pat pasiremia dar viena lietuvių kilmės lenkų rašytojo Česlovo Milošo mintimi apie sovietinę okupaciją: „Jeigu nebūtume buvę pavergti Tarybų Sąjungos, dabar ekonomikos ir visuomenės išsivystymo požiūriu būtume pažengę panašiai kaip Švedija ir Danija. Tai kas mums atsitiko, buvo visuomeninė psichosocialinė atrofija. Ir dabar reikia gydytis nuo tokio dalyko.“ Kažin, kokie vaistai labiausiai tinka pašalinti tiems randams, kuriuos mums paliko praėjusio šimtmečio istorinė katastrofa? „Jeigu žmonės išvažiuoja ir pamato gerą pavyzdį, o grįždami į Lietuvą jį parsiveža, mano manymu, tai yra geriausias būdas išgydyti tai, kas mums atsitiko“, - sako Jurgis.

Kadangi Jurgiui, teko gyventi ne tik Lietuvoje, turbūt yra pagalvojęs, jog norėtų kažką parsivežti, kad gyvenimas nedelsiant taptų dar gražesnis. Kas gi tai būtų? „Kiekvieną kartą mes kažką atsivežame, - sako muzikantas ir pateikia paprastą pavyzdį:- Aš žinau, kad mano draugų rate žmonės pradėjo daugiau bučiuotis, nes aš mėgstu sveikintis pasibučiuodamas. Pastebėjau, kad tai paplito. Pasitaiko daug tokių dalykų, bet jie tėra smulkmenos.“

Smulkmenos kartais irgi gali būti svarbios. Štai dėk smulkmeną prie smulkmenos ir susidarys kasdienybė. Argi tikrai nėra nieko, ko Jurgiui Didžiuliui iki pilnos laimės trūksta Lietuvoje, ką norėtų atsivežti iš svečios šalies? „Na nežinau, neturiu tokio atsakymo, ar ką norėčiau atsivežti. Tačiau žinau, ką norėčiau išrauti iš Lietuvos visuomenės gyvenimo. Didžiausia problema, kurią mes turime, yra pavydas: jeigu jam pasisekė - man nepasisekė, o kad man pasisektų, turi jam nepasisekti. Tas ypač jaučiasi versle“, - apgailestauja muzikantas. Pasak jo, verslininkai, švelniai tariant, apgaudinėja muzikantus, o pastarieji šitai jaučia ir dingsta pagarba ir pasitikėjimas vieni kitais. „Taigi, jeigu tas atsirastų pas mus, tai jau būtų labai geras reiškinys“, - apie Lietuvos pramogų pasaulio ateitį svajoja Jurgis.

Jeigu yra nors vienas lietuvis emigrantas, kaip tik dabar laužantis galvą iš negalėjimo apsispręsti, kur bus jo namai ir baltai pavydintis Jurgiui Didžiuliui, atradusiam šalį, kurioje jis jaučiasi reikalingas, galbūt pats Jurgis šiuo atveju galės patarti. Ką gi daryti tiems, kurie svarsto: grįžti ar negrįžti? „Visų pirma jie turi būti ištikimi sau. Nepasiduoti smegenųnei plovimui, kai sakoma, jog reikia grįžti į Lietuvą, nei smegenų plovimui, kai sakoma, jog užsienyje gyvenimas yra gerokai geresnis. Aš esu matęs labai daug pavyzdžių ir suprantu, jog yra aiškus elementas - ilgesys. Manau, kad šiuo atveju žmonės labiausiai turėtų įvertinti ne piniginę vertę, suprasti, jog ne piniguose yra laimė. Neseniai kalbėjau su keliais į Lietuvą grįžusiais žmonėmis, kurie sakė, jog nepaisant mažesnių pajamų, jie save geriau realizavo. Taigi, raginu kiekvieną žmogų sau tiesiai šviesiai atsakyti į klausimą„Ko aš noriu?“ ir nepervertinti pinigų reikšmės. Štai čia būtų mano pasiūlymas.“