Garsus akordeonistas Aurimas Goris yra Prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės įteiktų apdovanojimų savininkas. Su „Londoniete” kalbėjęs 24-erių jaunas vyras atvirai kalba apie sunkumus emigracijoje, savos grupės veiklą ir didžiausią įkvėpimo šaltinį – namus Kelmėje.
Papasakok apie savo muzikinį kelią: nuo studijų konservatorijoje Lietuvoje iki Didžiosios Britanijos scenos?
Dar būdamas mažas klausydavausi klasikinės muzikos kasetinių įrašų, įsivaizduodavau, kad prieš mane orkestras ir diriguodavau jam. Mama vieną dieną taip mane užklupo ir nusprendė siųsti į muzikos mokyklą. Visada svajojau groti gitara – mano tėtis buvęs gitaristas, tačiau tuo metu gitaros mokytojo nebuvo, tad mama kaip alternatyvą pasiūlė akordeoną. Jis man pasirodė senamadiškas ir asociavosi su seneliais, tačiau tada nesupratau akordeono galimybių. Mamos įkalbėtas visgi pradėjau groti šiuo muzikiniu instrumentu. Nebuvau sužavėtas, nežinojau, ko iš akordiono tikėtis ir ką atrasiu. Po pusės metų išgirdau savo mokytoją Vaivą Bukantienę grojant koncerte ir likau be galo sužavėtas – tai buvo lyg nauja pradžia ir paskata. Nuo to laiko viskas, kas rūpėjo – tik muzika. Groju jau 15 metų.
Stereotipinis kelias Lietuvoje lyg ir jau buvo numatytas: baigsiu akademiją, būsiu mokytoju, galbūt tvarkysiu akordeonus, bet visa tai buvo ne man. Tad prieš penkerius metus vos atsiradus galimybei išvažiuoti į Angliją per dvi savaites susikroviau daiktus ir iškeliavau. Mamai nebuvo lengva, bet ji visada mane palaiko ir supranta, o ir būti muzikantu Lietuvoje yra sunku.
Pirmieji akordai - irkluotojams
Išvažiavau nei žinodamas, ko noriu, nei žinodamas, ką darysiu. Pirmoji vieta, kurioje apsistojau buvo Plymouth miestas. Lietuvių mieste nesutikau, o ir mano anglų kalbos žinios nebuvo geriausios, tačiau nusivežiau savo akordeoną ir jau po savaitės gavau pasiūlymą groti irkluotojų klube – tai buvo pirmoji muzikinė patirtis užsienyje. Sugrojau, ką mokėjau iš savo konservatorijos lengvojo repertuaro: valsą, bosanovą, bugį. Grojau solo, tad buvau gerai paraudonavęs. Anglai klausėsi, bet ar suprato, aš net pats nežinau.
Nuolatinio darbo Plymouthe neradau, veiklos trūko, tad išvykau į Peterborough miestą, kur pusę metų dirbau „juodus” darbus. Reikėjo išsilaikyti, tad muzikinę karjerą laikinai teko nustumti į šalį. Po fizinio darbo grįždavau pavargęs, neturėjau nei jėgų, nei noro groti – tuo metu buvau pasiekęs emocinį dugną.
Vienintelis akordeonistas universitete
Bet dabar viskas atrodo daug šviesiau. Koncertuoji su grupe „Barbarella's Bang Bang”, gyveni ir studijuoji Londone - kaip čia patekai?
Prieš ketverius metus Londone įsikūrusi grupė „Barbarella's Bang Bang” susisiekė su mano draugu, laidos „Lietuvos talentai” nugalėjotu akordionistu Martynu Levickiu ir pasiūlė jam prisijungti prie jų kolektyvo. Martynui jų grojimo stilius nebuvo prie širdies ir jis parekomendavo „Barbarella's Bang Bang” mane.
Nuvažiavau į grupės koncertą Camden Towne ir likau beprotiškai sužavėtas – tai buvo visiškai nauja, nieko panašaus nebuvau girdėjęs ar regėjęs anksčiau. Viską, ką Lietuvoje patyriau buvo klasika, mažai ansamblinės muzikos, o ir ansambliai, kuriuose grodavau, buvo vien akordeonistų. Nuo pat pirmos akimirkos save įsivaizdavau "Barbarella's Bang Bang" grupėje, tad iš paskutiniųjų jėgų važinėdavau kas savaitę repeticijoms į Londoną, o laisvadienius ir vakarus leisdavau repetuodamas namuose ir kurdamas.
„Barbarella's Bang Bang”
Į Londoną persikrausčiau iškart, kai tik įstojau į universitetą. Tiksliau, įstojau į keletą jų, bet pasirinkau West Londono universitetą – studijuoju muzikos atlikimą. Esu vienintelis akordeonistas visame universitete. Šiemet jau paskutinieji mano metai. Pirmaisiais metais buvo visko daug: naujas miestas, studijos, grupės veikla. Teko padirbėti ir restorane, tačiau emociškai jaučiausi daug geriau. Londonas mane įtraukė, nebeturėjau laiko būti liūdnas.
Nepalyginama grupė
Kuo „Barbarella's Bang Bang” grupė tave sužavėjo?
Visi grupės muzikantai yra iš skirtingų šalių ir mus pačius tai ypač žavi. Dainininkė – dvasinga mergina, rokenrolinis gitaristas, būgnininkas – klounas, bosistas – mąstytojas ir aš – fantazuotojas, nors visiems galbūt atrodau labai rimtas, nes dėviu klasikinius rūbus. Esame su skirtingomis patirtimis ir skirtingais skoniais, bet kartu turime daug bendro: iš daugybės skirtingų repertuarų sukuriame unikalius kūrinius. Ilgus metus svarstėme kaip apibūdinti savąjį stilių, esame įkvėpti skirtingų melodijų ir įvairių muzikos instrumentų. Grojame avangardišku europietišku čigonišku folko stiliumi.
„Barbarella's Bang Bang”
Vienas sėkmingiausių mūsų koncertų vyko 2013 metais Glastonburio festivalyje. Būtent jame mus pastebėjo prodiuseriai iš Japonijos, su kurias įrašėme 9 dainų albumą. Lėšų albumui surinkome su „Kick Start” programos pagalba: įkėlėme savo grupės projektą ir surinkome tris tūkstančius svarų – tai buvo minimalus biudžetas, tačiau rezultatas gavosi pakankamai geras. Esame koncertavę Kroatijoje, Vokietijoje ir įvairiuosiuose Didžiosios Britanijos kampeliuose.
Šis projektas leidžia mums atsiskleisti ne tik kaip muzikantais, bet ir kaip aktoriais ir stilistais. Prodiuserių šiuo metu neturime, kol kas dar nesutinkome nė vieno tinkamo – visi daug žada, bet nieko tikslingo nepadaro.
Karjeros pradžioje bandėme likti pastebėti Martyno Levickio įrašų kompanijos: įsiveržėme pas juos į studiją ir pradėjome groti. Jie išklausė, paplojo, bet pasakė, kad mūsų muzika nėra „radio friendly”.
Bet būtent todėl, kad negrojame žinomų dainų, o tik savo kūrybą, yra žymiai sunkiau siekti pripažinimo. Galbūt mūsų kūryba nėra skirta plačiajai auditorijai, tačiau turime gerbėjų ir jie supranta, kokią žinią mes siunčiame. Niekur nėra tokio tipo grupės kaip mes. „Barbarella's Bang Bang” – unikali, neturiu net su kuo palyginti.
Honoraras - nuo 500 svarų
Kur galima jus sutikti?
Grojame daugybėje skirtingų vietų, todėl reikėtų sekti visas naujienas apie mus grupės „Facebook” profilyje.
Honorarus esame nusistatę nemažiau nei 500 svarų sterlingų, bet viskas yra susitarimo reikalas, buvo vietų, kur koncertavome ir veltui. Mūsų rinkoje neplaukia dideli srautai pinigų, būna į savaitę turime du koncertus, o būna, kad vos kartą į kelias savaites. Pakankamai sunku finansiškai, bet mes grojame ne dėl pinigų. Pilnavertiškas gyvenimas yra svarbus, bet aš nesiekiu gyventi prabangiame dangoraižyje.
Mes norime pakeisti pasaulį su muzika, gyventi ja, keliauti. Karjera vis dar pradiniame lymenyje, tačiau ateitį matau su „Barbarella's Bang Bang” grupe – man šis projektas lyg kūdikis.
„Barbarella's Bang Bang”
Ar turite planų apsilankyti Lietuvoje?
Ateityje turime minčių koncertuoti „Tamstos” festivalyje. Mano namai vis dar Kelmėje, būtent tėvynėje sekasi geriausiai kurti ir įgaunu didžiausią įkvėpimą. Šią vasarą buvau grįžęs po ilgo laiko tik pailsėti, nes anksčiau atvykęs į Lietuvą nuolat koncertuodavau.
Šį kartą turėjau progą ir atsipalaiduoti. Grojau, kūriau, valgiau ir miegojau – vienos geriausių atostogų, galbūt nuobodžiai skamba, bet dvasiškai atsigavau. Gamta, sava aplinka, lietuviai aplink – jaučiausi kaip namie. Londone aš jaučiuosi lyg darbe, viskas sukasi didžiuliu greičiu.
