„Norite išgirsti mano istorijas?“ šypsosi SULAMITA ARONOVSKY savo namuose Islington rajone. Nors kartoja, kad tikriausiai ne viską atsimena, tačiau, kaip ir daugelis pianistų, galvoje besinešiojančių milijonus natų, ji pateikia kiekvieną detalę, kiekvieną vardą. 90-ies jubiliejaus sulaukusi lietuvė dar dėsto Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. „Svarbiausia niekada nepamiršti studentams pasakyti 'Well Done'. O jei kritikuoti, tai tik pasiruošus, kad neužgautum,“ kalba profesorė. Jos kambario centre - du fortepijonai, kuriais mokosi groti būsimi virtuozai, o daugelis Sulamitos studentų jau tapo pasaulinėmis žvaigždėmis.
Kai pagiriu jos spalvingą aprangą, raudonai padažytas lūpas ji tik nusijuokia: „Bandau palaikyti pulsą“. Ir toliau rodo fotografijų albumus, kuriuose nuotraukos su princese Diana, princu Charles, Ispanijos karaliene, kitais karališkosios šeimos nariais ir garbiais svečiais. Lietuvė pianistė gerai žinoma ir itin gerbiama ne tik Anglijos, bet ir pasaulio klasikinės muzikos scenoje. Ji vieno žymiausių tarptautinių konkursų „London International Piano Competition“ steigėja, kurį globojo ir dalyviams bei nugalėtojams prizus teikdavo pati princesė Diana.
Nors, kaip pripažįsta pianistė, jos gyvenime buvo daugiau liūdesio nei džiaugsmo, ji išgyveno karą, palaidojo artimuosius, sūnų, tačiau mūsų interviu metu Sulamita dažnai kartoja žodį „stebuklai“. Stebuklų jos gyvenime buvo ne vienas.
Kai susitikome su profesore, tuomet dar nežinojau, kad po kelių savaičių visas pasaulis užsidarys dėl kilusios pandemijos. Planavau, kad ji bus viršelyje, tačiau sustojo žurnalo leidyba, o Sulamita iškeliavo pandemijai nepasibaigus. Bet interviu liko. Neeilinė moteris, tikrų tikriausia ikona, tad geriau vėliau negu niekada pasidalinti jos istorija.
Vestuvės po dviejų savaičių
Beklausant Sulamitos pasakojimų, kartais net sunku sugauti visas detales – prisiminimų tiek daug. Jos kelionė į Angliją buvo visiškai netikėta. „Neplanavau atsidurti Londone, tikrai ne,“ pasakoja ji. „1970-aisiais tarybų valdžia mane išleido aplankyti giminių Amerikoje, o keliauti tais laikais buvo beveik neįmanoma. Išleido tik todėl, kad mano sūnus tarnavo armijoje – tikėjosi, kad dėl to sugrįšiu.“
Niujorke gyvenęs pusbrolis, pasiūlė užsukti pas tolimą giminaitį į Angliją. „Pagalvojau, kad neaišku, ar kada nors vėl gausiu progą išvykti, tad kodėl gi nepamačius Anglijos dabar. Juolab, kad man nupirko bilietus ir suorganizavo kelionę,“ prisimena. Tad, po apsilankymo JAV, ji iškart išvyko į Londoną.
„Tas giminaitis turėjo verslą, šviestuvų dirbtuvę, bendradarbiavo su architektais ir gyveno Jorkšyre. Dar dvi savaites galiojo viza, bet per tas dvi savaites už jo ir ištekėjau. Matyt, jam patikau. O aš buvau tiesiog labai pavargusi. Nusprendžiau pasilikti, nors žinojau, kad tarybų valdžia nubaus ir tikriausiai prarasiu visus savo įrašus, visus dokumentus ir darbus“.
Sulamita Aronovsky savo namuose Islington rajone, Londone. Foto: Londonietė.
Juodas ledas ir pirmieji stebuklai
Vos atvykus į Angliją Sulamitą ištiko nelaimė –automobilio avarija. „Vairavau ir nepastebėjau, kad ant kelio juodas ledas – anglai tai vadina black ice. Netekau kontrolės, įvažiavau į stulpą, o atsipeikėjau ligoninėje. Ne tik teko užmokėti už sugadintą stulpą. Kur kas didesnė netektis – žinia, kad po traumos nebeturėsiu tiek jėgų ir negalėsiu taip naudoti savo rankų, tad negalėsiu toliau groti kaip profesionali pianistė“.
Visiškas atsisveikinimas su pianistės karjera Sulamitai buvo skaudus smūgis, o įrašų ir kvalifikacijos dokumentų neturėjimas, kurių, žinoma, už bausmę neperdavė tuometinė valdžia, dar labiau sunkino situaciją norint įsidarbinti. Po traumos atrodė, kad galimybių visai nėra. „Neturėjau jokių įrašų ar įrodymų, kad esu pianistė ir galiu mokyti muzikos. Gyvenome Jorkšyre, kur dirbo vyras – provincijoje, tad dar mažiau įkvėpimo.“ Norėdamas praskaidrinti žmonos dienas vyras vieną vakarą Sulamitai pasiūlė trumpam išvykti į Londoną, pasiklausyti muzikos. Ji išsirinko koncertą „Royal Festival Hall“, kuriame grojo buvęs bičiulis, pianistas ir dirigentas su kuriuo mokėsi Maskvoje Vladimiras Aškenazis. „Po koncerto sumaniau su juo pasisveikinti užkulisiuose. Pradžioje, jis kelis kartus į mane pažiūrėjo, bet jokios reakcijos. Pagalvojau, kad tikriausiai neprisimena. Bet tada jis atsisuko dar kartą ir pasakė: ‘Ar čia tu, Sulamita?’”.
Vladimiras ne tik šiltai priėmė Sulamitą į savo kompaniją, bet, išklausęs istoriją, pasiūlė pagalbą, užtikrinant rekomendacijas, kad jiedu kartu mokėsi ir, kad ji yra talentinga pianistė. Šis draugo gestas Sulamitai padėjo patekti į prestižinę Karališkąją muzikos akademiją, kurioje ji tęsė darbą ir tapo viena žymiausių mokytojų ir profesorių. „Jis parašė rekomendacinį laišką, patvirtinantį, kad nepaisant mano traumos, vis dar galiu dirbti kaip muzikantė. Tas laiškas atvėrė man daugelį durų.“
Ji su kaupu atsilygino už paramą. „Po poros metų jis paskambino ir pats paprašė pagalbos: jo sūnus, šešiolikmetis Vovka, nusprendė tapti pianistu. Ne pats tinkamiausias amžius pradėti treniruotes, tačiau negalėjau atsisakyti padėti,“ dalijasi Sulamita. Ji mokė Vovką šešerius metus ir paruošė tarptautinei karjerai. „Dabar jis jau pripažintas tarptautiniu mastu ir vadovauja keliems konkursams.“
Stebuklai tęsiasi – rasti „sunaikinti“ įrašai
„Dabar tai tikrai stebuklai!“ – su šypsena ir nuostaba kartoja Sulamita, kai imame kalbėti apie netikėtai rastus įrašus. „Niekada nemaniau, kad mano įrašus kas nors kada nors atras. Rusų ambasada atsisakė juos persiųsti. Tai buvo savotiška bausmė už tai, kad likau Vakaruose,“ sako ji.
Talentingos pianistės įrašai aptikti po beveik 60 metų, prieš pat Sulamitos 90-ąjį gimtadienį, Lietuvos radijo ir televizijos archyvuose. Istorija apie šių įrašų suradimą – lyg iš filmo. „Kažkas tvarkė archyvus, pastebėjo apdulkėjusią dėžę ir ruošėsi ją išmesti. Laimei, nusprendė pažiūrėti, kas viduje. Atsidarė dėžę, o ten – mano įrašai! Ir raštelis su užrašu ‘SUNAIKINTI’. Laimei, to kažkas nepadarė. Čia tikri stebuklai,“ vis kartoja Sulamita.
„Iš pradžių net nedrįsau klausytis – buvo labai keista, lyg kažką palaidotą prikėlė iš praeities. Bet garsas buvo visai geras, turint omenyje, kad įrašas toks senas,“ prisimena ji. Tuo metu, kai įrašai buvo atrasti, Sulamita jau dėstė Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, tad naujiena sužavėjo visą akademiją. „Visi norėjo išgirsti, labai džiaugėsi.“
Archyvuose rastos 1958-ųjų juostos su Sulamitos atliekamais Mozarto, Chopino, Debussy ir Čiurlionio kūriniais buvo perrašytos ir išleistos leidykloje Amity: https://amityrecordings.bandcamp.com/album/amity-the-1958-recordings
Karas ir gimusi meilė muzikai
Sulamita Aronovsky (Kaporaitė-Žiūraitienė) gimė 1929 m. gegužės 5 d. Kaune, Šančiuose. Jos tėvai, abu gydytojai, taip pat domėjosi muzika – tėtis grojo smuiku, mama – fortepijonu. Tačiau Sulamitai muzika didelio įspūdžio nedarė. „Nedegiau noru groti,“ –šypsodamasi prisimena ji. „Pamilau muziką juodžiausiu momentu. Prasidėjo karas, turėjome bėgti nuo vokiečių kaip stovime, viską palikę. Pamenu traukinio platformas su miniomis žmonių, dulkinų, pajuodusių. Tą akimirką staiga supratau, kad man labai trūksta muzikos. Pasakiau tai mamai. Ji tik į mane pažiūrėjo ir nieko nepasakė.“
Sulamitos mamos brolis gyveno Maskvoje ir dirbo elektrotechnikos profesoriumi, tad šeima sulaukė jo patarimų, kaip tvarkytis naujoje aplinkoje apsigyvenus kažkur Rusijos barakuose. Tačiau fronto linija vis artėjo, ir netrukus pats giminaitis buvo evakuotas į Uzbekistaną. Jis patarė šeimai sekti paskui, nes ten sąlygos šiek tiek geresnės. „Vėl važiavome. Šį kartą ne atvirose platformose, o gyvuliams skirtais vagonais. Laukė siaubinga kelionė.“
Sulamitos šeima apsigyveno Buharoje. Ji buvo 9 metų, kai savarankiškai susirado muzikos mokyklą. „Taip norėjau groti!“ – juokiasi ji, prisiminusi. „Niekada nemaniau, kad tapsiu tokia savarankiška taip anksti, bet gyvenimas priverčia“.
Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, tačiau Sulamita neprarado atkaklumo. Ji pripažįsta, kad buvo labai užsispyrusi ir gebėdavo pasiekti tai, ko nori. Ir, kaip sako ji pati, vėl įvyko stebuklas: „Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) konservatorija su jaunimo skyriumi evakuoti į Taškentą, kuris buvo už 400 km nuo mūsų. Į Buharos mokyklą atvažiavusi komisija ieškojo gabių vaikų. Pagrojau, jiems patiko, ir man pasiūlė mokytis pas juos,“ – pasakoja Sulamita.
Kadangi kelionė tolima, o šeima nepajėgė padėti, drąsi mergaitė savarankiškai netgi kreipėsi į vietos komunistų partijos komitetą, išreikšdama norą keliauti 400 km mokytis groti fortepijonu. „Partijos vadovas buvo labai nustebęs – tokia maža mergaitė staiga užsuka į kabinetą prašyti pagalbos. Gal jis iš tos nuostabos ir netikėtumo negalėjo atsakyti. Kai išdėsčiau savo norą, jis sutiko padėti – perdavė man net savo specialų kelionės bilietą. Taip gavau teisę važiuoti iš Buharos į Taškentą.“
Mažosios pianistės laukė dar viena ilga ir varginanti kelionė traukiniu ir vagonai pilni žmonių. „Pamenu išlydėdama mama šaukė iš paskos: ‘Sale, nesuspausk vynuogių!’ Bet ne tik vynuogės buvo suspaustos – aš vos išgyvenau tą kelionę.“
Taškente taip pat laukė sunkumai. Trūko vandens, kurį pardavinėjo stiklainiuose po rublį. „Tai buvo tokia sausra, kad gerdavome vandenį, net jei jis ir nešvarus,“ – prisimena ji. Aplink tvyrojo alinantis karštis ir skurdas.
„Gyvenome daugiau nei 40 mergaičių – vienoje didelėje salėje, pilnoje lovų, – prisimena Sulamita. – Nebuvo normalių tualetų, tik kibiras, kurį naudojome viena po kitos. Visada sukeldavo juoką, kai pirmoji mergina pradėdavo barbenti kibiro dugną, visos salėje tuomet šaukdavo: ‘Šopeno Valsas!’ Bent taip save linksmindavome“.
Mus žadindavo jau ketvirtą valandą ryto. Turėdavome vos keturias valandas iki aštuntos ryto konservatorijoje, kai galėdavome groti, o paskui prasidėdavo bendrojo lavinimo pamokos.“
Kai gyvenimas itin sudėtingas, menas tarsi leidžia pamiršti sunkumus. „Muzika, dailė – tai teikė gyvenimui prasmės, – sako Sulamita. – Dabar, kai žmonės turi daugiau komforto, meno tiek nebereikia. Tada menas buvo tarsi terapija, pabėgimas nuo kasdienybės.“
Sugrįžimas į Lietuvą
Po karo, grįžus į Lietuvą, Sulamita labiausiai vertino galimybę toliau tęsti muzikinę kelionę. Ji dalijasi prisiminimais apie ypatingus mokytojus. „Dauguma jų buvo tikri muzikos meistrai, neeilinės asmenybės. Man labai pasisekė, kad teko su jais dirbti. Dabar, po tiek metų dėstymo, suprantu, kad daug ko galima išmokyti, tačiau tikrą talentą pajunti iškart. Kita vertus, pasitaiko, kad patys talentingiausi neturi kantrybės sunkiai dirbti, yra tinginiai,“ – šypsosi ji, prisimindama savo mokinius. „Tam, kad pavyktų, reikia abiejų – ir talento, ir darbštumo.“
Vienas ypatingiausių Sulamitos prisiminimų pokario metais Lietuvoje – pažintis su žymiu operos solistu Kipru Petrausku. „Esu jam labai dėkinga,“ – pasakoja. „Po karo, kai su šeima grįžome, mano tėtis buvo paskirtas vadovauti poliklinikai, kuri veikė Kipro Petrausko namuose. Jis leido mums apsigyventi mažame butuke palėpėje. Sužinojęs, kad mokausi groti fortepijonu, bet neturiu instrumento, pasiūlė naudotis jo fortepijonu. Labai kilnus gestas.“
Sulamita prisimena, kaip po kelių mėnesių, išgirdęs jos grojimą, solistas pasiūlė akompanuoti jo koncertuose. „Pradėjome dirbti kartu, o netrukus jis pakvietė koncertuoti renginyje Vilniaus filharmonijoje – groti solo ir akomponuoti. Jis kantriai mokė, kaip deramai elgtis scenoje, ir kitų scenos naujovių. Tai buvo pirmasis tikras mano koncertas, kurį visada prisimenu su didžiausiu dėkingumu.“
„Šiemet mūsų Londono akademijoje atsirado nauja iniciatyva – atminimo lentelės profesoriams, kurie įkvėpė kitų karjeras. Nusprendžiau įamžinti Kiprą Petrauską,“ – dalijasi Sulamita. „Akademijoje niekas apie jį nežinojo, bet dabar ten puikuojasi ir jo atminimas.“
Žmonės ir Istorijos. Projektą dalinai finansuoja Medijų Rėmimo Fondas.
