Prieš 11 metų , paauglystės audras išgyvenanti penkiolikametė, paliko gimtąją Lietuvą ir su tėvais bei jaunesniąja seserimi atvyko į Bostoną, nedidelį miestą Jungtinėje Karalystėje. Ignė Umarė neslepia, buvo labai sunkių akimirkų, kuomet viskas atrodė svetima , o mintys sukosi tik apie grįžimą į tėvynę. Bet ar ne sunkumai mus užgrūdina, ar ne jie mums tiesia kelią į laimę, svarsto Ignė -  žmona, mama ir vienos iš geriausiai vertinamų grožio studijų Bostone  Igne‘s  Beauty Studio įkūrėja.

Igne, kokia buvo pradžia Jungtinėje Karalystėje? Kaip sekėsi  prisitaikyti prie naujos aplinkos, žmonių, kultūros?
Kai tau  15 metų, atrodo, kad moki ir žinai viską ir niekas tavęs negali sustabdyti. Deja, jau pirmomis dienomis Jungtinėje Karalystėje susidūriau su sunkumais. Iš drąsios ir savimi pasitikinčios mergaitės liko tik pilka, nedrąsi smailianosė. Gerai prisimenu pirmą dieną anglų mokykloje, tai buvo košmaras, būtent tada supratau, kad pasaulis tikrai ne po mano kojom. Nesijaučiau sava, sunkiai pritapau, nuolat jaučiau stresą nes esu kitatautė. Svajojau kuo greičiau pabaigti mokyklą. Tiesa, koledže jaučiausi gerai, tikriausiai mokykla užgrūdino. Baigiau verslo studijas. Žinojau, kad tai ne mano pašaukimas , bet raginama tėvų  studijas tęsiau Lincoln‘o universitete.  Verslo studijos manęs  nežavėjo, jaučiau, kad kažko trūksta, kad gyvenime darau kažką ne taip. Gal kaltas jaunatviškas  maksimalizmas  ar noras būti laisva, nepriklausoma, bet studijų taip ir nebaigiau.  

Kaip prasidėjo tavo pažintis su grožiu?
Visada mylėjau grožį. Mama pasakoja, kad  būdama vaikas mėgdavau knaisiotos jos kosmetinėje ir pasipuošti visomis vaivorykštės spalvomis, o nuvykus į svečius visos grožio priemonės ir bateliai nuo manęs būdavo slapstomi. Nuo vaikystės ir paauglystės naminių padažymų, malonumo, pomėgio atsirado troškimas visa tai tęsti, mokytis, tobulėti, įgyti žinių ir jas pritaikyti. Makiažo meno mokiausi pas žinomus Lietuvos visažistus - Povilą Staniulionį, Aliną Guess, Karoliną Taraškevič. Tačiau nesustoju, kasmet vis tobulinu jau turimas žinias.

Neseniai Bostone duris atvėrė tavo grožio studija. Tai buvo tavo svajonė?
Sakoma, kas nerizikuoja , tas negeria šampano. Kaip ir bet kuri pradžia, studijos atidarymas buvo sunkus, teko paaukoti šeimos laiką, bemiegės naktys tapo mano bičiulėmis, o stresas geriausias draugas. Bet visada jaučiau didžiulį palaikymą, mano vyras, tėvai ragino nepasiduoti ir judėti pirmyn. Esu jiems be galo dėkinga.

Mes visi turime įkvepiančius žmones / žmogų. Kas įkvepia tave?
Mano šeima, sūnaus akys, vyro šypsena, tėvų meilė ir tikėjimas manimi. Apskritai žaviuosi stipriais, veikliais, savo tikslų siekiančiais žmonėmis. Kalbant apie makiažą, labai žaviuosi Mario Dedivanovič bei savo mokytojo Povilo Staniuliono darbais. Jie yra tikri profesionalai.

Jei reikėtų sukurti makiažą, kuris atspindėtų tave, koks jis būtų?
Mano mokytoja Karolina Taraškevič yra pasakiusi, kad makiažas turi tikti ne tik prie suknelės ar akių spalvos, bet svarbiausia , kad jis atitiktų moters charakterį. Nedrįstu savęs priskirti prie itin ekstravagantiškų asmenybių, todėl ir makiažas būtų subtilus, žemiškų spalvų, ryškios akys ir kuklios lūpos.

Esi ne tik grožio studijos įkūrėja,  bet dar ir mama. Kaip atrodo tavo įprasta darbo diena?
Keliuosi anksti ryte,  apie 6 val. Pusryčiaujame visa šeima, tai graži rytinė akimirka, kada galiu pasidžiaugti brangiausiais žmonėmis ir nusiteikti darbo dienai. Studijoje turiu būti 9 val., tiesa visada skiriu laiko pasisėdėjimui prie veidrodžio, kitaip negaliu, noriu, kad mano klientės jaustų, kad stengiuosi ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų. Laikas darbe prabėga akimirksniu, esu tikra, kad taip yra dėl mėgstamos veiklos, džiaugiuosi kiekviena nauja ir kiekviena grįžtančia kliente. Man tikras malonumas matyti laimingą, savimi pasitikinčią klientę. Baigus darbus salone, kaip ir kiekviena mylinti žmona ir mama, didžiausią savo laisvo laiko dalį praleidžiu su šeima. Džiaugiuosi, kad vyro vertybės tokios pat kaip mano. Manau, kad sėkmingos santuokos paslaptis yra abiems žiūrėti ta pačia kryptimi.

Kaip įsivaizduoji save po 5  metų?  
Turiu daug planų, svajonių, tikslų. Ir  toliau dirbsiu bei  tobulėsiu.  Kol kas nenoriu daug apie tai kalbėti. Laimė mėgsta tylą.

Kaip manai, ko labiausiai trūksta lietuvaitėms gyvenančioms Jungtinėje Karalystėje? 
Be abejonės -  pasitikėjimo savimi ir drąsos. 

Kokie būtų tavo palinkėjimai Londonietės skaitytojoms?
Moterys, rūpinkitės savimi, būkite gražios, mylėkite, realizuokite save,  svarbiausia - nepamirškite šypsotis ir svajoti!