Lietuvos ambasadoje Londone vasario 8-osios vakarą britų leidyklos „Noir Press“ atstovas, rašytojas Stephan Collishaw pristatys Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Breathing into Marble“ (liet. „Kvėpavimas į marmurą“). Renginys vyks anglų kalba. Ir nors pati autorė pristatyme nedalyvaus, ji mielai sutiko pasikalbėti su Londoniete.
Rašytoja, žurnalistė, poetė ir dramaturgė yra išleidusi dešimt knygų: nuo romanų ir apysakų iki prozos bei pjesių, apdovanota šešiomis literatūrinėmis premijomis ir net septyni kūrėjos leidiniai yra išversti į skirtingas užsienio kalbas.
Londone netrukus bus pristatytas vienas iš jūsų kūrinių. Kuo jis ypatingas, savitas, jums svarbus?
„Kvėpavimas į marmurą“ yra mano pirmasis romanas, kuriame poetine kalba pasakojama vienos šeimos istorija. Šeima, auginanti epilepsija sergantį vaiką, mėgina įsivaikinti našlaitį iš vaikų globos namų. Jiems nepavyksta rasti kontakto su tuo berniuku, ir vaikas grąžinamas. Po keleto metų jis grįžta ir nužudo savo buvusį įbrolį. Tokia būtų siužetinė romano ašis. Tačiau man pačiai visada svarbi ne tik pasakojama istorija, bet ir kaip ji papasakojama. Kalba, stilistika, ne tik turinys, bet ir forma. Forma šiame kūrinyje yra ypač svarbi. Šis romanas 2009-aisias metais gavo Europos sąjungos premiją.
„Užaugau siaubingame daugiabutyje. Tik dabar, su „įsišaknijimu“ senelių žemės lopinėlyje, pradėjau norėti, kad į mano kūrybą ateitų tikrovė“ – prieš keletą metų išsakėte šiuos žodžius. Ar tokį vaikystės paveikslą prisiminimai piešia jūsų vaizduotėje ir dabar?
Dauguma mano kartos žmonių atsimena tuos klaustrofobiškus butus tarybiniuose daugiabučiuosiuose, didžiulius kiemus su geležiniais gaubliais – karstynėmis, ir kaip tarakonai po tuos kiemus šmižinėjančius vaikus. Vaikui juk viskas įdomu, kur jį bepadėsi, visur jis randa medžiagos žaidimams.
Nejuntu sentimentų tai tarybinio miegamojo rajono aplinkai, bet juntu sentimentus savo vaikystei ir istoriniam Vilniui, kuris man prasideda ties Olandų gatve ir užsibaigia kažkur Žvėryne, atsiremdamas į Nerį. Su juo susipažinau, įsimylėjau ir savo takelius – jame pradėjau minti paskutinėse mokyklos klasėse. O didžiausia ir šviesiausia mano vaikystės atsiminimų dalis yra saugiai padėta Gaidės kaime, senelių sodyboje, kur skriejo ir tebeskrieja mano (dabar jau – ir mano vaikų) vasaros. Toji žemė maitina ir įkvepia mane iki šiol.
Kokios mintys ir jausmai užplūsta pagalvojus apie Lietuvą, gyvenimą joje?
Oi, apie Lietuvą kalbėčiau ir kalbėčiau! Ir tik gražiausius, geriausius, nuostabiausius dalykus! Iš principo, nes iki gyvo kaulo yra įgrysę kai kurių ( ačiū Dievui, ne visų!) tautiečių skundai, verkšlenimai ir rypavimai. Man Lietuva – kaip prie širdies prikepę krikšto marškinėliai, su jais mane prašome ir palaidoti (juokiasi).
Esu labai laiminga, kad esu lietuvė ir gyvenu Lietuvoje. Kodėl? Tiesiog todėl, kad tai mano šalis, ir viskas. Kaip turiu vieną mamą (kurios nepasirinkau, ir mudviejų požiūriai dažnai nesutampa, nors muškis), taip turiu vieną Tėvynę (kurios taip pat nepasirinkau, ir kai kurie joje vykstantys dalykai taip pat sukelia norą muštis), bet juk tai vienintelės, vienetinės brangenybės, kitų ir kitokių tiesiog neturiu.
Labai aiškiai suvokiu, kad turiu gyventi ir kurti čia, dalyvauti šitos mažos, nuostabiai gražios šiaurės žvaigždės organizme. Nedaryti didelių darbų, aš jiems nesukurta, bet tiesiog tyliai, paslėptai, man duotuoju būdu prisidėti prie Lietuvėlės gyvybės. Jos kultūrinio gyvenimo. Kuris yra toks, koks yra, kokį patys susikuriame.
Aš nenoriu gyventi lengvai. Kas pasakė, kad turi būt lengva? Noriu gyventi prasmingai. Ir savo vietoje. Man Lietuva – tai ne jos politikai ar įstatymų mechanizmas, o gyvi, man dovanoti žmonės, visas jų tinklas. Šeimoje esam išmokę tenkintis minimaliais kultūrininkų atlyginimais, nesiskundžiame, nes iš esmės – nieko netrūksta. Tinka man ir klimatas su ilga žiema ir šviesos trūkumu, kurį tikrai labai jaučiame, ir Lietuvėlės mažumas, „provincialumas“. Juk kai užpuola gripas, tiesiog jį persergi. Kai ateina lietuviška žiema, peržiemavoji. Mokausi šito nuolankumo, ir darosi vis šviesiau.
Kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo aistra rašymui?
Anksti, tyliai, nepastebimai, iš vaiko vaizduotės, kurią esu išsaugojusi ir kuri man iki šiol labai padeda ir rašant, ir auginant savus vaikus. Moku pažvelgti į šimtą kartą matytus reiškinius taip, lyg matyčiau juos pirmą kartą. O rašyti pradėjau pirmose mokyklos klasėse.
Ar rašymas jums vidinės būsenos, savų jausmų išlaisvinimas?
Mintims ir jausmams išreikšti užtektų rašyti dienoraštį ar tinklaraštį. O aš visą tą „gerą“ išlaisvinu gyvendama, kartais nuo to kenčia artimieji (šypsosi, – autr. past.). Rašymas man – kur kas daugiau už mane pačią! Tai toks jaudulingas, paslėptas, paralelinis gyvenimas, kurį gyveni tik iš džiaugsmo jame gyventi, ir niekada nežinai, ką jame sutiksi... tai būsenos, kai nustoji sau būti reikšmingas ir netgi pats iš savęs nieko nenori pasakyti, bet per tave ima ir pasisako už tave žymiai didesni dalykai!
Dabar rašo visi, kas gali ir kas negali. Ir tai nėra taip jau blogai! Aš balsuoju už šitą košę, nes ji – gyva, įvairi. Žinoma, joje išnyksti, arba – turi suktis per galvą, naudotis visokiais piariniais triukais, kad būtum nors trumpam pastebėtas. Arba – tiesiog rašyti, į nieką nekreipdamas dėmesio ir tikėdamas, kad tavo skaitytojai tave kaip nors susiras. Tą ir darau, per daug nesukdama sau galvos.
Kokia yra toji menininko kasdienybė šiandien?
Tai pilkiausias, sunkiausias, didžiausią gyvenimo dalį užimantis laiko ruožas, kuriame kovojamos sunkiausios kovos. Man didžiausi išbandymai ir yra – išbandymai kasdienybe. Kantriai, nuolankiai gyventi nesibaigiančiuose rūpestėliuose, ir nemurmėti, ir nepasiduoti kitų murmėjimui – juk tai didvyriška užduotis! (juokiasi).
Ištikus nelaimei žmogus tarsi atsibunda, maksimaliai išskleidžia visas savo galias, ir, kad ir kokiose baisiose, sudėtingose aplinkybėse kapstytųsi, jis jaučiasi gyvas, jaučia, kad juda į priekį, bręsta, auga. Antra vertus, kas mes būtume be monotoniškos rutinos? Man ji visai patinka.
Daugiau informacijos apie knygos pristatymą Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone galite rasti čia: www.facebook.com/events/1753847908267578/
