Galima skristi lėktuvu, keliauti mašina ar autobusu. Informacinių technologijų specialistas VIKTORAS SONGAILA 1600 kilometrų iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę per mėnesį numynė dviračiu. 36-erių lietuvis sako taip atostogavęs.

„Pagyvenau ir padirbėjau JK beveik aštuonis mėnesius ir supratau, kad Lietuvoje nėra jau taip blogai, kad reikėtų iškeisti gyvenimą tėvynėje į emigraciją. Todėl nutariau grįžti atgal ir prisidėti savo jėgomis prie Lietuvos ekonominio ir visokio kitokio kilimo, nes Anglija ir taip pakankamai gerai gyvena. Juk kas kitas, jei ne mes patys, sukursime sau valstybę, kurioje gera gyventi“, - sako jis. Šiuo metu jau grįžęs į Lietuvą, nors ir oficialus bedarbis, Viktoras tikina besijaučiantis geriau, nei dirbdamas JK: „planuoju pradėti savo verslą, nes galvą ir rankas turiu, o visa kita pasiekiama kryptingu darbu. Galvoju ir apie gyvenimą Anglijoje parašyti istoriją“. Egzotiškame kinų restoranėlyje Anglijos sostinės centre keliauninkas „Londonietei“ papasakojo apie savo kelionę po Europą.

Papasakokite apie kelionės pradžią, tikslą bei pasiruošimą?
Kokiu tikslu važiavau į Jungtinę Karalystę? Kaip ir daugelis, noriu įsidarbinti čia, padirbėti bent metus, o svarbiausia – išmokti anglų kalbą, pažinti kultūrą. Lietuvoje ketverius metus dirbau vienoje darbovietėje, penkerius su puse metų gyvenau vienoje vietoje, jaučiau, kad reikia kažką keisti.  
Į kelionę išsiruošiau su lietuvišku – Šiaulių “Panther”. Dviratis nelabai pritaikytas tokiai avantiūrai, tačiau atlaikė visas negandas, nebuvo nei vieno gedimo.
Esu vienintelis sūnus, tad mama visai nesidžiaugė, juolab, kad anksčiau neesu pateikęs panašių siurprizų. Maždaug 80% draugų mandagiai atkalbinėjo, tik 20% palaikė, sakė „jėga“, „važiuok“, „šaunuolis“. Žinoma, daugiausia vyriškiai, nors tiek vyrų, tiek moterų reakcija priklauso nuo jų pačių azartiškumo. Juk tai, ką ketini daryti, iškrenta iš kasdienės rutinos, yra neįprasta.
Esu nedaug keliavęs, o važiuodamas dviračiu daug daugiau pamačiau, nei vairuodamas automobilį. Be to, norėjau išbandyti, ką galiu. Ketverius metus Vilniuje į darbą visais sezonais važiuodavau dviračiu, nes buvo greičiau nei kitomis transporto priemonėmis, tad pusę metų prieš kelionę pradėjau galvoti, jog reikėtų taip važiuoti ir į Angliją. Porą kartų vasarą pabandžiau, kiek kilometrų galiu įveikti per dieną – vieną kartą pasisekė numinti 100, kitą -150 kilometrų. Nusprendžiau, jog keliauti toli irgi įmanoma. Neviliojo perspektyva skristi lėktuvu, nes būčiau nieko nepamatęs ir neprasklaidęs rutinos keliaudamas lengviausiu būdu.
Pasirinkau keliauti rudenį, nes nekaršta, galima derėtis dėl nakvynės kainos, mažiau turistų. Bet, žinoma, buvo drėgnoka, lijo lietūs, nedžiuvo rūbai. Realiai temperatūra svyravo nuo 7 iki 39°C.
Be valios būčiau neįveikęs kelionės. Reikia prisiversti judėti tolyn, net ir lyjant lietui bei tikint, jog jei šiandien blogas oras, rytoj švies saulė. Nors bet kuris žmogus galėtų imtis tokios avantiūros, jei jam įdomu ir užtenka noro.
Keliavau tikrai civilizuotai, su žemėlapiu būtų labai nepatogu, tad be GPS‘o (palydovinės navigacijos sistemos) nejudėjau nė iš vietos.

Važiuojant dviračiu negali turėti daug daiktų. Kas buvo Jūsų bagaže?
Ant dviračio tilpo daug. Priekyje vairo kabėjo lagaminukas su būtiniausiais dalykais ir dokumentais. Krepšiuose ant priekinio rato vežiausi palapinę, miegmaišį, kilimėlį ir valgymo įrankius bei indus. Krepšiuose ant galinio rato – rūbus nuo lietaus, penkis litrus vandens, maisto ir, žinoma, alaus. Dar turėjau didžiulę kuprinę, kurioje tilpo rūbai, notebook‘as, higienos reikmenys ir visokios smulkmenos.

Kas labiausiai neramino prieš kelionę?
Nežinomybė. Nėra su kuo pasitarti, visai nežinai, kas tavęs laukia, kaip reikės rasti nakvynę ir kaip vos mokant anglų kalbą susikalbėti. Jau keliaujant, baisiausia būdavo naktį, kai atsibusdavau ir pradėdavau galvoti, kas gali atsitikti, vaizduotė „įsivažiuodavo“ iki fantastikos. Išgirdęs netoliese mažą graužiką mintyse nevalingai nusipiešdavau didelį žvėrį.

Kokias gynybos priemones turėjote su savimi?
Tik dujų balionėlį, kirvuką ir peilį.

Papasakokite, kur tekdavo nakvoti?
Miške ir pamiškėje, pradžioje buvo nedrąsu, paskui pripratau. Kartą, nežinodamas, palapinę pasistačiau medžiojamoje teritorijoje, atėjęs medžiotojas perspėjo, kad ten ne vieta nakvoti. Taip pat nakvodavau 'kempinguose', moteliuose. Dvi naktis – kur nors lauke, trečią – civilizuotai, nes reikėjo pasipildyti vandens atsargas, išsimaudyti, išsiplauti rūbus ir pasikrauti visus prietaisų akumuliatorius.

Kokio biudžeto reikia tokiai kelionei?
Išleidau apie 800 litų. Buvau suplanavęs kasdien išleisti apie penkiolika eurų. Kadangi už nakvynę mokėjau tik kas trečią dieną, tilpau į planuotą sumą. Nakvynė Čekijoje ne sezono metu kainuoja apie €15, Vokietijoje nuo €20 iki €38, Prancūzijoje – brangiausia - €30–40. 'Kempingai' kainuoja apie €10 nakčiai. Likusieji pinigai  buvo leidžiami maistui.

Ką ir kada valgėte?
Važiuojant ilgas distancijas dviračiu organizmui reikia daug kalorijų, pilnaverčio maisto, tad valgiau saldumynus, šokoladą, kurių kasdienybėje nevalgydavau, chalvą, sriubas su grikiais ir ryžiais, specialius baltymų mišinius sportininkams. Vežiausi penkias lietuviškas dešras, viena netgi pasiekė Angliją. Valgydavau sočius pusryčius ir vakarienę, o dienos bėgyje tik užkąsdavau saldumynų.          
 
Kokie matytų šalių įspūdžiai? Ar skiriasi vairuotojų elgesys kelyje?
Per Lenkiją iki Prahos važiavau autobusu, nes tai pernelyg baisi šalis vairuotojams, tuo labiau dviratininkams. Iš Prahos kelionę jau tęsiau dviračiu. Čekijoje vairuotojų elgesys niekuo nesiskiria nuo Lietuvos. Vokietijoje visi labai laikosi taisyklių: vairuotojai manęs nelenkdavo, tvarkingai važiuodavo iš paskos, laukdavo tinkamo momento. Prancūzijoje vairuotojai nekantrūs, lėkdavo pro šoną per porą centimetrų nuo manęs. Bendrai, Vokietijoje daugiausia dviratininkų, įrengta daug takų važiuoti dviračiais. Anglijoje važiavau tik 50 kilometrų, bet pajutau, kad čia ne dviratininkų šalis, važiuoti siaubinga - keliai siauri, nėra šalikelių ir nieko nesimato per prie pat kelio augančias aukštas gyvatvores. Dabar, kai jau baigiau kelionę, galvoju, kad šalys galėtų išsidėstyti šiek tiek kitaip: prasidėti nuo Čekijos, tada Prancūzija ir galiausiai Vokietija. Taip būtų kylantis tvarkos įspūdis, o kai pabūni Vokietijoje, pradeda kliūti netvarka.

Ar planavote tikslų maršrutą prieš kelionę?
Neplanavau visiškai. Realiai tiksliai suplanuoti nelabai ir pavyktų, nes GPS‘as net ne visada tiksliai rodo kelius.  

Kaip jaučiatės galiausiai pasiekęs kelionės tikslą?
Nesureikšminu kelionės, pabandžiau, važiavau ir atvažiavau. Nieko tokio ekstravagantiško ir nenutiko. Sunku persikūnyti į kitų kailį ir suprasti, kaip keistai tai atrodo kitų akimis. Ilgai nedrįsau ryžtis, nebuvau atsipalaidavęs ir prieš kelionę, nes niekada nebuvau taip keliavęs. Tačiau dar prieš atsisveikindamas kolegoms linkėjau, kad mano pavyzdys užkrėstų juos padaryti tai, ko jie nedrįsta.

Iš Viktoro dienoraščio:

„Keliuosi, visi kelioniniai rūbai drėgni, apsirengus šalta, susimetu visą savo sunkiąją artileriją nuo lietaus ir išminu. Vėjas vėl mėgina mane stumti atgal, kelias kažkodėl irgi susimokęs su vėju – vis į kalną ir į kalną. Jau po pirmojo suprantu, kad nėr sveikatos, organizmas reikalauja bent dienos poilsio. Privažiuoju Aaron miestelį, jį pervažiavus GPS‘as man siūlo kelią, vedantį tiesiai į Štutgartą, bet iš paskos važiuojančios mašinos vis spaudžia signalą. Vadinasi, kažkas negerai, nes jei jau vokiečiai perspėja - šituo keliu važiuoti negalima. Bet aplinkiniais keliukais labai jau kreivai gaunasi, tad kol kas kenčiu ir važiuoju toliau...“   (2007-09-18)

„Išsipakuoju, pradedu gaminti valgyti, kratau iš termoso ryžius ir girdžiu - prietemoje kažkas atidunda, atšnopuoja! Susigūžiu ir pradedu žvalgytis, kas čia vyksta? Ogi iš už upelio atlekia visa banda bulių. Atrodo, kai pradėjau su tuo termosu skambinti, tai jiems priminė maisto išdavimo garsą, todėl ir sulėkė.“ (2007-09-28)

„Marktredwitz miestelyje prisigretina berniukas su dviračiu, kažko manęs klausia. Atsakau, kad nekalbu vokiškai, tada jis be problemų pradeda mane kalbinti angliškai. Klausinėja iš kur aš ir ko. Sužinojęs, kad važiuoju į Londoną, iš nuostabos vos nenuvažiuoja nuo dviračių tako.“ (2007-09-13)

Viktoro kelionės dienoraštį skaitykite ir nuotraukas žiūrėkite specialiai šiai kelionei sukurtame puslapyje www.klajoju.eu; nuotraukos: www.klajoju.eu/gallery