Ji rašo apie stilių ir kuria istorinius romanus. Gali apsiverkti klausydama geros operos arijos, bet muzikos grotuve sukasi ir prancūziškas rap'as. Ji gali aptarti 'paskutines mados naujienas' ir padiskutuoti apie Aristotelio veikalus. Kristina Sabaliauskaitė - viena įdomiausių pašnekovių, kokių tik galima tikėtis. Su rašytoja, menotyrininke, romano Silva Rerum autore kalbėjosi Jurgita Nemeikaitė.

Trumpai 

Dievinu..... gerus meno kūrinius – tokius, nuo kurių jėgos ir grožio pasišiaušia visi kūno plaukeliai. 
Nemėgstu... pieniškos sriubos su daržovėmis, baltų lakinių batelių, chamizmo ir įpročio prastumą laikyti 'paprastumu'. 
Norėčiau turėti… absoliučią muzikinę klausą ir mokėti virtuoziškai skambinti fortepijonu! 
Svajoju, kad.... perfrazuosiu: vis dar svajoju. Ir ne apie materialius dalykus. Manau, mano amžiuje – tai irgi pasiekimas. (Juokiasi). 
Paskutinį kartą juokiausi.... Ką tik – atsakydama į prieš tai buvusį klausimą. 
Labiausiai nusivyliau... tuo, kaip per pastaruosius du metus Lietuva žingsnis po žingsnio praranda tai, dėl ko kovojo pastaruosius dvidešimtį metų. 
Diena prasideda nuo.... bučinio. 
Negaliu atsikratyti įpročio... dulkinti protą artimiesiems. 
Kai lyja… geriausia tūnoti namie, prie liepsnojančio židinio, po vilnoniu pledu ir su įdomia knyga. 
Dabar skaitau... Kazuo Ichiguro 'Never Let Me Go', Robert K.Massey biografiją 'Peter The Great' ir Daniel Snowman 'The Gilded Stage: Social History of the Opera'. 
Lietuvoje būtinai aplankau... stomatologą ir kapines (Juokiasi). 
Namų nepalieku be... telefono, raktų ir auskarų. 
Muzikos grotuve.... chaosas! Nuo Gilbert Bezzina Nicos baroko ansamblio, Mario Basanov ir Asmik Grigorian XYZ 'Quando Men Vo', Juozo Statkevičiaus pristatymų garso takelių iki Motorhead, Led Zeppelin, Kasabian, Placebo ir prancūziško rap’o. 
Namai man.... ten, kur mano mylimi žmonės.

XXX

- Pirmoji Silva Rerum dalis išrinkta 2009 metų knyga, jums taip pat įteikta Jurgos Ivanauskaitės vardo premija. Ar tokios pat sėkmės laukiate ir istorijos tęsiniui?  
- Tikrai ne, nes sėkmė neprognozuojama ir perkūnas turbūt dukart netrenkia į tą patį medį. Fortūna yra labai įnoringa dama, tad ja neverta kliautis… Be to, man atrodo, kuriant turi rūpėti ne įvertinimai, o visai kiti dalykai…   

- Visą metų knygos premiją išdalinote Lietuvos kaimo bibliotekoms?  
- Apie tai jau ne kartą esu pasakojusi, tačiau tai tikrai nieko ypatinga, nes už Metų knygos premiją pavyko nupirkti apie šešias dešimtis knygų. Pačią idėją padiktavo ne tai, kad Metų Knygų autoriai 'pagerbiami' 1000 litų premija, bet kad yra bibliotekų, kurioms valstybė per metus naujiems leidiniams įsigyti skiria… 35 litus. Tad paskelbiau, jog už premiją nupirksiu knygų – kreipimosi pirmumo tvarka. Sąrašas užsipildė žaibiškai. Viena iš paremtų bibliotekų buvo Plungės – ten vėliau teko lankytis. Ir žinote ką? Bibliotekininkės pasakojo, kad rajone, ypač tarp jaunimo, jaučiamas didelis susidomėjimas anglų kalba. Tačiau angliškų knygų bibliotekos lentynoje – vos kelios. O ir tos – prieštvaninės, neįdomios… Tad jei jūsų žurnalo skaitytojai skaito šiuos žodžius – kodėl gi jiems nepadarius gero darbo: nenuėjus į knygyną, nenupirkus savo mėgstamos geros angliškos knygos ir nenusiuntus į Plungę? Adresas: Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Laisvės al.19, 90122 Plungė. Noriu tik pasakyti – nesiųskite šlamštelio, surinkto iš kokio Oxfam ar nereikalingos makulatūros, dulkančios namie. Nupirkite iš tiesų gerą, įdomią knygą – kad ir iš šiemetinio Times bestselerių sąrašo. Atminkite, kad labdara – tai ne atsikratymas šiukšlėmis ir ji prasideda nuo mažų, asmeninių darbų – tam nereikia eiti į labdaros pokylį. Už tiek, kiek kainuoja keli Starbucks kavos puodeliai, galite suteikti didelį džiaugsmą keliasdešimčiai (o gal ir keliems šimtams) plungiškių ir padėti jiems tobulinti anglų kalbą.   

- Ko galime tikėtis neseniai išleistoje Silva Rerum II knygoje?  
- Jei pirmoji Silva Rerum pasakojo apie laikus po Tvano, apie paauglius ir pagyvenusius žmones, tai Silva Rerum II bus apie trisdešimtmečius karo, maro ir bado fone. Apie jų aistras, žiaurumą, beatodairiškumą…   

- Girdėjau, kad romanu susidomėjo kelios užsienio leidyklos. Ar realu, kad netrukus angliškai skaitantiems draugams galėsime dovanoti jūsų knygą?  
- Realu, bet teks dar šiek tiek palaukti – viskam savas laikas. Ką tik išėjo Silva Rerum latviškai – ją išleido didžiausia Latvijos leidykla Zvaigzne ABC.   

- Rašyti romano tęsinį galvojote jau kurdama pirmą dalį?  
- Iš tiesų norėjau pradėti nuo Silva Rerum II istorijos, bet pirmiausiai nutariau parašyti tarsi įvadą į ją, prequel – taip gimė pirmoji knyga.   

- Sutiktumėte su komplimentu, kad istorinio romano kontekste nenuobodžiai pateikiate sarkazmą, ironiją, vulgarias ar atviras, kartais šlykščias scenas ir kartu be galo poetiškus romantiškus saldžius vaizdus? 
- Jei komplimentas kitais žodžiais reiškia, kad pavyko apčiuopti gyvenimo įvairovę, ir jo bjaurastį, ir grožį, tokiu atveju - taip, jis būtų malonus.   

- Ar jums pasitaiko vadinamų 'writer`s block' ir kokiais būdais iš jų išsivaduojate?  
- Man atrodo, kad 'writer’s block' kyla kai rašytojui dėl kokių nors priežasčių reikia rašyti, o apie ką – nežino… Manau, kad tokiu atveju tiesiog geriausia būti sąžiningu sau pačiam, tuo metu nerašyti nieko ir dėl to neįsivarinėti sau paranojos…   

- Ar norėtumėte, jog Silva Rerum taptų kino filmu? Kartais sakoma, kad filmas niekuomet neprilygsta knygai. Kaip manote jūs?  
- Tie, kurie sako, kad filmas niekuomet neprilygsta knygai yra iš dalies teisūs. Juk skaitydamas tekstą, kiekvienas skaitytojas kuria filmą savo asmeninėje vaizduotėje. Tai – didžiulis skaitymo teikiamas malonumas, todėl jo neatimsiu iš savo skaitytojų. Bironto ar Uršulės veidai – man labai konkretūs, tačiau nenoriu jų primesti skaitytojams, nes matyti juos savaip, atsispiriant nuo teksto ir yra tas skaitymo proceso intymumas, individualumas. Kai romanas atsiduria režisieriaus rankose, jis tampa atsakingas už tą įvaizdinimą – tad turbūt jam kliūva didžiausia atsakomybė nenuvilti žiūrovų, ypač jei kūrinys pamėgtas. Man būtų malonu, jei Silva Rerum uždegtų gerą režisierių ir jis imtųsi šio darbo – nekiltų didesnių problemų, jei jo vizija šiek tiek skirtųsi, nes pripažįstu kūrėjų autonomiją. Tiesa – scenarijų galėčiau parašyti jam pribloškiantį! (Juokiasi). Nesutikčiau tik, kad ekranizuotų flegmatiškas, tempo nejaučiantis kūrėjas. Mano idealus režisierius? Kartą jau esu sakiusi – Romanas Polanskis, didis, didžios ironijos kupinas meistras, galintis ekranizuoti ir orgijų, ir intensyvios religinės patirties scenas… Svajonėse, žinoma. (Juokiasi).   
Pauliaus Gasiūno nuotr.

- Kaip manote, kokie yra svarbiausi moters vaidmenys gyvenime?  
- Man atrodo, kad svarbiausia, jog moteris suvoktų, kad gyvenime neprivalo vaidinti jokių vaidmenų! Kad ji turi būti pati savimi ir gyventi savo gyvenimą taip, jog jis jai teiktų didžiausią pilnatvę. Vienai tai – intelektualinė ar verslo veikla, kitai – kepti blynus vaikams ir nė kiek nesirūpinti tuo, kas už namų ribų. Problema tuomet, kai moteris kepdami blynus yra nelaiminga, nes jaučia, kad jos tikrasis pašaukimas – beveik vienuoliško susikaupimo reikalaujantis mokslas. Arba – kai rašydama disertaciją iš tiesų svajoja, kaip būtų nuostabu viską mesti ir kepti blynus. Kiekvienos civilizuotos visuomenės tikslas turėtų būti užtikrinti finansinius svertus, kad moteris galėtų pasirinkti ar neskausmingai suderinti ir vieną, ir kitą.   

- Dažnai keliaujate – Londonas – Vilnius. Ar nevargina kelionės?  
- Tikrai ne, juk keliauju sau patogiai, iš vienų jaukių namų į kitus. Tiesa, apmaudu, kad nebėra tiesioginių skrydžių iš Londono į Vilnių – tad tenka skristi su Our Lady Air (čia iš komedijos Come Fly With Me) tipo oro linijomis. Pakęst negaliu jų nelankstumo ir nepaslaugumo. Nors pilsto kavą ir arbatą, tačiau karšto vandens buteliukui sušildyti – negausi. Va jie ir vargina. Tikras sovietinis aptarnaujantis personalas! (Juokiasi).   

- Juozas Statkevičius savo naujausios kolekcijos pirmuosius modelius dedikavo jums. Koks buvo jausmas stebint kolekciją ir žinant, kad įkvėpėte garsiausią šalies dizainerį?  
- Na, pirmiausia Juozas man asmeniškai – ne garsiausias šalies dizaineris (nors žinoma, jis toks ir yra), bet artimas bičiulis (Juokiasi). Dažnai su juo 'brainstorminame' jam kuriant, diskutuojame apie meno reiškinius, filmus, Londone ir Paryžiuje matytas parodas, kurios vėliau atsispindi kolekcijose, tad mūsų diskusijos jį yra įkvėpusios turbūt ne kartą. Bet kad dabar jį kurti įkvėpė ir mano kūrinys – taip, tai be galo malonu. Turbūt pats didžiausias komplimentas, jei tai, ką parašei, pažadina ir kito vaizduotę kūrybai.   

- Kur jūs ieškote įkvėpimo?  
- Įkvėpimas toks dalykas – jis pats ateina. Jei primygtinai jo ieškosi – jis nuo tavęs bėgs. Ir tikrai jo nerasi nei taurės, nei butelio dugne, nei susukto banknoto vamzdelyje. Jei esi smalsus, moki žvelgti į daiktus, reiškinius ir žmones be išankstinių nuostatų, jauti aistrą gyvenimui – įkvėpti gali bet kas. Net ir telefonų knyga ar ant šaligatvio besivoliojanti nuorūka.   

- Gal galėtumėte papasakoti apie penkias savo gyvenimo knygas, kurios jums vienaip ar kitaip įsiminė.  
- Vaikystėje – W.Haufo pasakos dėl savo nuostabaus grožio ir šiurpulingumo derinio, paauglystėje – graikų mitai, studijų metais – Senasis ir Naujasis Testamentai, Aristotelio ir Platono veikalai. Manau, kad neperskaičius pastarųjų keturių - graikų mitų, Šventraščio, Aristotelio ir Platono, paprasčiausiai yra neįmanoma suprasti Vakarų civilizacijos.  

 - Interviu Lietuvos Rytui sakėte, kad Londonas išlaisvino jūsų kūrybingumą. Papasakokite apie šį miestą? Gyvenate čia jau devynis metus. Kas pasikeitė per tiek metų?
- Na, pirmiausia pasikeitė tai, kad po 2004-ųjų gegužės 1-os labai padaugėjo lietuvių (Juokiasi). Tad man būna labai smagu susitikti geroje parduotuvėje ar restorane dirbančias tautietes, kurios visuomet labai mielai pataria, padeda. Londonas per tuos devynerius metus tikrai tapo mano mylimais antraisiais namais, bet tuo pat metu juokauju, kad vis dar esu čia naujokė – kuo labiau pažįstu šį miestą, tuo labiau suprantu, kiek dar naujo, nežinomo jis gali pasiūlyti. Tad tai – nesibaigiantis nuotykis. Į blogąją pusę pasikeitė transporto kainos – dar pamenu tuos laikus, kai autobuso bilietėlis kainavo 50p, C-Charge ir tai, kad Londone išnyko galybė mažų senovinių parduotuvėlių, kurios jį darė tokį nepakartojamą. Pavyzdžiui – išnyko Camden Passage antikvarinis turgus, o ir Portobello vis labiau užsipildo kinišku šlamštu, Starbucks'ais ir beveidėmis chain-stores. Tai labai liūdina.   

- Kur būtinai nusivedate į svečius atvykusius draugus?  
- Man atrodo, kad svarbiausia yra žinoti bičiulių pomėgius ir tiksliai žinoti, ką kuriam parodyti – juk šis miestas gali pasiūlyti tiek daug įvairaus. Tad su vienu gali būti malonu vaikščioti po garsias medžioklinių reikmenų parduotuves, su kitu – azartiškai varžytis meno aukcione. Bet mėgstu pakviesti į Royal Opera Covent Garden (arba bent jau į kavinę ant jos stogo, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas), į Viktorijos ir Alberto muziejų, į Dorchester viešbučio restoraną The Grill, į Fortnum & Mason pirkti arbatos, į savo namus gerti šampano ir … į TK-Maxx apsipirkti. (Juokiasi) Visi būna labai patenkinti!   

- Rašote Stiliaus žurnalui. Apie gyvenimo būdą, madą. Ar sutinkate žmones pagal išvaizdą?  
- Londone – neišvengiamai, nes žmogaus aprangos kodai ir detalės pasako labai daug apie jo socialinę padėtį, pomėgius, aplinką. Lietuvoje – ne. Nes mūsų tėvynės ekonominė situacija yra tokia suknista, kad žmonės su aukštaisiais išsilavinimais yra priversti rengtis 'Humanose', o banditiški vertelgos ar funkcionieriai vilki prabangiai ir todėl Lietuvoje vertinti žmones pagal jų aprangą gali tik visiškas idiotas.   

- Kaip apibūdintumėte savo stilių?  
- Rock-chick su menotyrininkės išsilavinimu, neabejinga geriems daiktams.   

- Jūsų palinkėjimas skaitytojams.  
- Gyvenkite Londone, o ne 'Londoniškėse'. Geriausias būdas pažinti miestą – per londoniečius draugus, o geriausia priemonė ištirpdyti ledus ir susidraugauti – šypsena. Lietuvą atstovauja ne krepšinis, alus ir spalvoti kvadratėliai, o mes visi – kiekvienas esame mūsų šalies ambasadorius.   

Šis interviu su Kristina Sabalaiuskaite spausdintas Londonietės 2011 Pavasario žurnale.