Rugsėjo 30, 2024
Gydantys sodai | Interviu su lietuve Ūla Maria, laimėjusia geriausio sodo apdovanojimą Chelsea gėlių parodoje
© Foto: India Hobson.

Šiais metais ji laimėjo prestižinį aukso medalį už geriausio sodo projektą ‘Raumenų distrofija JK – Miško maudynių sodas’ Londono Chelsea gėlių parodoje, kuri užtikrintai diktuoja apželdinimo ir floristikos madas pasauliui. Dažnai liaupsinama britų žiniasklaidoje ir laikoma viena įdomiausių bei inspiruojančių sodo dizainerių šios šalies istorijoje. O visai neseniai įvykusiuose ‘Metų moters’ (Women of the Year) apdovanojimuose, lietuvė ŪLA MARIA buvo įtraukta į labiausiai savo pasiekimais įkvepiančių Jungtinės Karalystės bei pasaulio visuomenę moterų lyderių sąrašą. 

Ūla Maria – tikra sodo magė, kūrėja, ryškiai įsirašiusi į britų sodininkystės pasaulį, bet nepametusi Lietuvos šaknų. Jos darbai kalba apie savitą, natūraliai gydančią gamtos galią, o asmenybė iškart sužavi autentiškumu. Jos kuriami sodai kvepia bičių medumi, pušynu bei vilioja spalvomis. Įvykus mūsų pokalbiui, prisiminimų taku grįžau atgal į savo pačios vaikystės vasaras, kurias leidau pas močiutę miškų apsupty. Ten pat prasidėjo ir Ūlos kelias, aiškiai vedantis tvarios sodininkystės kryptimi.  

Interviu parengė VIOLETA BUDREVIČIŪTĖ

Ūla, esi sodo dizainerė, kraštovaizdžio architektė. Norėčiau pradėti nuo bendro klausimo, kas tau pačiai yra sodas, kaip galėtumei jį įvardinti?

Man sodas yra neatsiejama namų dalis ir vieta, kurioje galima pamatyti namo savininko ryšį su gamta bei jį supančia aplinka. O tuo pačiu sodas yra ir paties savininko atspindys. 

Kada gi prasidėjo tavo meilė gamtai? Kokį santykį turėjai su tave supančia aplinka? 

Meilę gamtai man nuo pačios vaikystės puoselėjo tėvai ir seneliai. Visi labai gamtą mylėjo, mėgo joje leisti laiką: miške ar prie upės, ežero.  Daug laiko taip pat praleisdavau pas močiutę Lietuvoje, prie Šešupės kranto, o ypač jos sode. Močiutė augindavo įvairiausias gėles, vaismedžius ir daržoves, turėjo didelį šiltnamį, kurį labai puoselėjo. Todėl ryšys su gamta man buvo ugdomas tiesiog natūraliai, nuo mažų dienų, ir nuo pat vaikystės išliko stiprus. 

Ypatingai gražų santykį su aplinka tau perdavė šeima. O kokia patirtis gamtoje tau buvo pati įsimintiniausia?  

Turiu daug įvairių atsiminimų iš vaikystės. Galiu papasakoti apie vieną iš daugelio. Vieną šaltą žiemos savaitgalį su tėvais vaikštinėjome miške, šalia Dusios ežero. Tuomet buvau gal penkerių metų mergaitė. Tą dieną buvau labai prastos nuotaikos (juokiasi), tad tėtis sugalvojo mane pralinksminti. Pasiūlė išsivirti aviečių arbatos. Kadangi buvo šalta žiema, labai susidomėjau, kaip jam pavyks išvirti man arbatos miške, jeigu neturi su savimi aviečių. Kadangi mano tėtis studijavo biologiją, jis labai gerai pažinojo augalus. Miške atrado aviečių daigų, o, tiksliau, sumedėjusių stiebų. Pasirodo, juose išlieka aviečių uogų skonis. Nuskynė ir paruošė man arbatos. Tai labai įstrigo mano atmintyje, labai malonus prisiminimas. 

Grįžkime į dabartį. Gimei ir augai Lietuvoje, o kaip atsidūrei Jungtinėje Karalystėje?  

Į Jungtinę Karalystę atvykau kartu su savo šeima, kai man buvo penkiolika metų. Koledže studijavau 3D dizainą. Susipažinau daugiau su pačia architektūros sritimi ir atradau kraštovaizdžio architektūros profesiją. Kadangi jau turėjau stiprų ryšį su gamta bei visuomet domino dizainas, tad ir ši profesinė kryptis pasirodė man labai palanki, sujungianti abu dalykus į vieną. Taip prasidėjo tolesnės mano studijos (aut. pastaba. Ūla baigė Birmingham’o universitetą (BCU), įgydama kraštovaizdžio architektūros profesijos bakalaurą ir magistrą). 

Išties tavo kelias labai nuoseklus, turi stiprų išsilavinimą, darbo patirties, o kas vis gi paskatino atidaryti savo privačią studiją? 

Na, iš tiesų pats veiklos procesas vystėsi gana natūraliai ir organiškai. Baigusi universitetą, iš pradžių dirbau didelėse kraštovaizdžio architektūros studijose. Darbas buvo susijęs su didelio masto viešaisiais miesto projektais, tokiais kaip aikščių arba didelių parkų planavimu. Laikui bėgant, mane pradėjo labai dominti mažesni ir labiau individualūs projektai. Jie leisdavo susitelkti daugiau į detales, apželdinimo subtilybes.  

2017 metais nusprendžiau sudalyvauti Karališkosios sodininkystės draugijos rengtame jaunojo dizainerio konkurse (RHS Young Designer of the Year 2017) ir jį laimėjau. Buvau apdovanota aukso medaliu. Po konkurso sulaukiau keleto užklausų iš privačių klientų su prašymais suprojektuoti jų sodus, sukurti aplinkos dizainą. Pamažu klientų daugėjo, tad su laiku nusprendžiau atidaryti ir savo privačią sodo dizaino studiją.  

Foto: India Hobson. Foto: India Hobson.
Foto: Rachel Warne. Foto: Rachel Warne.

Natūraliai kyla klausimas, dirbi su atskirais projektais, kuriuose, turbūt, prireikia ne tik žinių, bet ir įkvėpimo. Kur semiesi kūrybinių idėjų? 

Niekada tikslingai neieškau įkvėpimo. Jis ateina natūraliai, savaime, iš labai skirtingų krypčių: įvairių vietų, kelionių, sutiktų žmonių. (šypsosi). Nėra vieno konkretaus šaltinio. Tiesiog visuomet esu smalsi, imli aplinkai, naujovėms,  kažkokiai nutikusiai istorijai. Viskam, kas mane supa. 

Kiek žinau, didesnę dalį tavo sodo projektų pavyzdžių galima pamatyti Jungtinėje Karalystėje. Smalsu, kiek juose yra lietuviškos gamtos elementų? 

Viskas priklauso nuo individualaus projekto ir sodo savininko. Dizaine dažniausiai naudoju motyvus, kurie yra labiau susiję su vietovėmis, kurios mano klientui yra svarbios, kurios jį patį įkvepia. Lietuvos gamtos elementus dažniausiai naudoju kurdama parodose, tokiose kaip pvz., Chelsea Flower Show, sodus. Juose tikrai galima daugiau įžvelgti ir mano pačios asmeninių išraiškų, ir neatsiejamai lietuviškos gamtos atspindžių.    

Ar dažnai lankaisi Lietuvoje? Jei taip, kokia tavo mėgstama ten vieta?  

Lietuvoje lankausi gana retai. Dėl projektų gausos ir intensyvumo vis sunkiau atrasti laiko. Dėl to kiekvieną pasibuvimą vis labiau branginu. Prieš porą metų svečiuodamasi Vilniuje, išties labai nudžiugau, kai pamačiau naujus miesto želdynus. Viskas labai sparčiai kinta ir, kaskart sugrįžus į Lietuvą, tuos pokyčius smagu matyti. Ateinančią vasarą norėčiau keletą dienų praleisti prie vieno iš ežerų. 

Kaip jau minėjai, kuriant privačius sodus, reikia atsižvelgti ir į kliento viziją bei norus. Visgi smalsu, kokiais principais remiesi kurdama žmonėms naujas erdves? Kiek svarbus tavo darbuose gamtos ir miesto, pastato architektūros santykis? 

Dažniausiai aplinkos dizaino procesą pradedu nuo susitikimo su būsimo sodo savininku, stengiuosi pažinti jo asmenybę, jo vaikystės aplinką, suprasti, kokios yra jam įsimintinos ir mielos kraštovaizdžio vietos. Tuomet stebiu aplinką, kurią planuoju. Žiūriu, kokie architektūros pastatai ten jau yra ar dar tik bus.  Labai svarbu suprasti, kokio jie laikmečio ar stilistikos. Ar yra kokių išskirtinių detalių, į kurias galima atsižvelgti. Ar pati architektūra turės įtakos medžiagoms, kurias pasirinksiu sodo dizainui kurti, paveiks augalų stilistiką, kurią parinksiu. Labai svarbu pradžioje suprasti ir išanalizuoti aplinką ir tik tada planuoti sodo dizainą. O tuo pačiu atsižvelgti į žmonių poreikius, nes sukurtoje aplinkoje jie leis daug savo laiko.  

Išties žmonės yra labai skirtingi. O gal įnoringi? Koks privatus sodo projektas tau buvo smagiausias, o gal keisčiausias? 

Negalėčiau išskirti vieno projekto, kiekvienas yra savaip įdomus ir savitas. Todėl ir myliu savo darbą, nes tai niekuomet nesibaigianti kaita – naujos vietos, žmonės, idėjos.  

Esi minėjusi, kad erdvė, kurioje žmogus leidžia daug laiko, keičia  jo emocinę būseną? Gal gali pakomentuoti šią savo mintį? 

Mane ypač domina erdvės, kuriose galima pajusti vietos dvasią, būtent tai vietai  būdingą charakterį ar jausmą, kuri ji palieka. Kartais klientai prašo sukurti sodą su labai raminančia, atpalaiduojančia atmosfera, o kartais nori sodo, kuris būtų energingas, spalvingas bei stimuliuojantis. Tikiu, kad sukurta aplinka tikrai gali paveikti mūsų emocinę būseną. Visuomet į tai atsižvelgiu prieš pradėdama projektą.  

Foto: India Hobson. Foto: India Hobson.
Foto: India Hobson. Foto: India Hobson.

Gal galėtume grįžti prie tavo didesnio, šiais metais įgyvendinto ‘Raumenų distrofija JK – Miško maudynių sodas’ (Muscular Dystrophy UK - Forest Bathing Garden) projekto. RHS Chelsea gėlių parodoje jis pelnė geriausio sodo (Best in Show) apdovanojimą bei prestižinį aukso medalį. Koks jausmas apima tai žinant? Kaip gimė  mintis sukurti šį sodą? 

Visuomet yra malonu būti pripažintai, dėl to jaučiuosi labai dėkinga. (Šypsosi) Bet iš kitos pusės apdovanojimų nesivaikau, stengiuosi kurti tai, kas man pačiai kelia susidomėjimą, kas atspindi klientų norus ir lūkesčius. Ir jeigu po to tai yra pastebima ir rezonuoja su platesne aplinka, tai mane labai džiugina. 

O projekto mintis prasidėjo nuo pažinties su raumenų distrofijos labdaros ir paramos fondu, kuris veikia Jungtinėje Karalystėje. Jie ieškojo sodo dizainerio Chelsea gėlių parodai turėdami tikslą plėsti organizacijos žinomumą, skleisti kuo daugiau informacijos apie žmones, kurie serga raumenų distrofija, ir teikiamą jiems pagalbą.  Pasikalbėjau su  keletu šios bendruomenės narių, kurie turi šią ligą, išgirdau jų patirtis ir nusprendžiau prisijungti prie kūrybinės komandos.  Bendraujant su pačios organizacijos nariais gimė daug įdomių idėjų, kaip toliau turi vystytis kuriamo sodo koncepcija. Taip pradėjo megztis visas procesas. 

Kokie svarbiausi elementai sudarė sodo kompoziciją? Kaip vyko pats procesas? Kokių turėjai iššūkių? 

Pati sodo koncepcija buvo įkvėpta japonų shinrin – yoku (miško maudynės) metodo. Miško maudynės tai dėmesį sutelkiantis laiko leidimas miške, meditacija stebint ir pasineriant visais pojūčiais į tave supančią gamtą. Tokiu būdu yra daromas poveikis ir pokytis žmogaus fizinei ir emocinei gerovei.  Yra daug mokslinių tyrimų, kurie parodo, kaip gamta pozityviai veikia mūsų širdies veiklą, pulsą. Kaip ilgesnis laikas praleistas miške stipriai padeda mūsų psichologinei savijautai, gydo. Sodo dizainą planavau remiantis būtent šiais principais. Norėjosi sukurti tikro miško atmosferą. Buvau itin  įkvėpta beržynų. Iš viso parodoje buvo apie penkiasdešimt beržų. Taip pat buvo ir kitų miško augalų. Norėjau, kad dominuotu žalia spalva, o pats sodas išliktų raminantis, atpalaiduojantis. Vieta, kurioje būtų jauku leisti laiką. 

Visą procesą įgyvendinti užtruko apie du metus. Labai daug planavimo, parengimo darbų. Pačios sodo statybos parodoje vyko apie tris savaites, kiekvieną dieną. Ten būdavau nuo aštuntos valandos ryto iki aštuonių vakaro, labai intensyvus ir ganėtinai ilgas procesas. 

Man taip pat labai patinka miško maudynių praktika. Pats frazės autorius ją vadina tiltu, kuris sujungia žmogaus pojūčius su natūralios aplinkos ritmu ir užpildo tarp jų atsiradusį plyšį bei gydo. Gal teko lankytis Japonijoje? 

Būtent, norėjosi sukurti sodą, kuris padėtų žmonėms išgyvenantiems sunkų laikotarpį, tiek fiziškai, tiek emociškai. 

Japonijoje nesu buvusi, tačiau labai norėčiau apsilankyti. Planuoju ten nuvykti kitais metais. 

Parodai skirto gydančio sodo dizainą sudaro trys išsiskiriantys elementai: augalija, iš perdirbtų ir išgrynintų medžiagų kurta siena bei kampuota titnago siena, kuri taip pat yra ypatinga? 

Sienos pastatymui naudojome skaldytus titnago akmenis, nes savo tekstūra jie primena raumenų ląsteles ir jų išsidėstymą. Ši siena labdaros organizacijai buvo tarsi vizualus pagalbinis įrankis, kuris padėjo lengviau paaiškinti parodos lankytojams, kaip vystosi raumenų distrofija ir kokį poveikį ši liga daro kūno raumenims.   

Tavo miškas - sodas išties įkvepia. Kaip pati manai, kodėl žmogui taip svarbu išlaikyti santykį su gamta? Kiek tavyje gyvena miesto ir kiek gamtos? 

Manau, kad žmogui yra labai svarbu išlaikyti santykį su gamta, nes mes vienaip ar kitaip esam kilę iš jos. Leidžiant daug laiko miesto šurmulyje, darbuose, kartais net neturime kada puoselėti šio ryšio. Man graži ši mintis: kai pradedame savo gyvenimą, vaikystėje, dažnai leidžiame daug laiko gamtoje megzdami su ja svarbų ryšį. Galbūt, kapstydamiesi smėlyje prie jūros, karstydamiesi po medžius, lakstydami po sodą. Su laiku tas ryšys susilpnėja. Ir neretai tik senatvėje vėl sugrįžtame į pradžią: domimės sodininkyste arba norime daugiau laiko leisti gamtoje, žalioje aplinkoje. Man atrodo, kad yra labai svarbu to ryšio niekada neprarasti. 

Žvelgiant į tavo sodus, jie atrodo tokie gražūs, estetiški. Tačiau turint sodą reikia pagalvoti ir apie jo priežiūrą. Ką norėtumei patarti tiems, kurie nori turėti stilingą, žalią erdvę, bet nenori sudėtingos jos priežiūros? 

Visi mano sukurti sodai reikalauja priežiūros. Tai visuomet aptariame kartu su klientu per patį pirmąjį susitikimą. Dauguma jų vėliau yra puoselėjimi sodininkų. Tiems, kas nori turėti sodą, kuris nereikalauja daug dėmesio, patarčiau siekti įkvėpimo, kuriant minimalistinio stiliaus sodo dizainą arba pvz., apželdinti visžaliais augalais.   

Jau išleidai knygą (Ula Maria ‘Green. Simple ideas for small outdoor spaces’). Kokios dar naujos kūrybinės idėjos dabar sukasi tavo galvoje? 

Prieš kelis metus išleidau knygą apie mažus sodus. Artimiausiu metu daugiau knygų kol kas neplanuoju, nes tai reikalauja daug laiko, o šiuo metu jo turiu labai mažai. Dabar daugiausiai dirbu su privačių klientų projektais. Kiekvienas iš jų yra labai individualus, savitas, reikalauja daug dėmesio, idėjų ir kūrybinių jėgų. 

Nuolat gyveni augalijos apsuptyje, gal turi savo mylimiausią? 

Neturiu išskirtinio. Žaviuosi įvairiausiais augalais. Viskas priklauso nuo konteksto. 

Jei reiktų sukurti ateities sodą, kaip jis atrodytų? 

Ko gero tai priklauso nuo to, kaip toli norime pažvelgti į ateitį. Visuomet stengiuosi kurti sodus, kurie būtų nepavaldūs laiko tėkmei, patvarūs, o medžiagos, kurias naudoju kūrybai, kilusios iš natūralių šaltinių, ilgaamžės. Niekuomet nesivaikau greitai kintančių mados tendencijų. Mano kūryboje yra svarbi tvarios ir ilgaamžės aplinkos idėja. Labai tikiuosi, jog sodai, kurie jau gimė, išliks aktualūs kuo tolimesnėje ateityje.  

Išties tvarumas ir ekologija tavo dizaino projektuose labai pastebimi. Gal gali pasidalinti įžvalgomis, į ką kreipti dėmesį, norint susikurti labiau ekologišką erdvę?  

Norint sukurti patvarų sodą, labai svarbu atsižvelgti į aplinką, kurioje tas sodas planuojamas – vietovę, dirvožemio subtilybes. Kiek dienos metu yra gaunama natūralios saulės šviesos. Ir pagal šiuos kriterijus parinkti augalus  bei kitas medžiagas.    

Grįškime vėl į ateities sodą. Galime juo grožėtis arba su kažkuo leisti laiką. Su kuo labiausiai jame norėtumei išgerti kavos puodelį? 

Ko gero norėčiau praleisti dieną tame sode su savo močiute. Būtų labai įdomu išgirsti jos idėjas ir mintis apie sodininkystę. Močiutė mane labai įkvėpė, dažnai galvoju apie ją, kai leidžiu laiką savo sode. Dabar, kai esu jau suaugsi, tuo pačiu labai norėčiau su ja pasidalinti savo patirtimi bei idėjomis.  

Žmonės ir Istorijos. Projektą dalinai finansuoja Medijų Rėmimo Fondas.

Raktažodžiai: Žmonės ir Istorijos

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai