Su architekte RŪTA BENETYTE susitinkame šalia Tate Modern. Pasivaikščiojimas nuo London Bridge iki Southwark, paskui pro London Eye – jos mėgstamiausias Londone. Šiame kelyje kiekvienas žingsnis atskleidžia, kaip miestas nuolat keičiasi: nuo senovinių pastatų iki modernių architektūrinių stebuklų, kurie subtiliai susilieja su aplinka.

Jautri kaip menininkė ir preciziška kaip matematikė, taip Rūta, VITA ARCHITECTURE partnerė, apibūdina save, ir tai iš karto pajunta kiekvienas, kas ją pažįsta ar bent trumpam sutinka. Altruizmas, atkeliavęs iš vaikystės medikų šeimoje, šiandien virto į jos kuriamas erdves, kuriose žmonės gyvena, bendrauja, svajoja. „Visada norėjau pakeisti pasaulį, kurti prasmingą architektūrą, kurioje kiekvienas elementas būtų kruopščiai apgalvotas“, – pabrėžia jau nuo paauglystės Londone gyvenanti lietuvė architektė.

Tu visada rami ir pozityvi – apie tokius žmones sakoma, jog gali „prie žaizdos dėti.“ Kaip pavyksta išlikti tokiai nuostabiai ramiai?

Nežinau, ar tai galima vadinti ramybe, bet galbūt tai ateina iš patirties ir susikaupimo. Praėjau tikrai intensyvią mokyklą: dvylika metų Anglijoje studijavau architektūrą Plymouth, London South Bank ir Westminster universitetuose. Tuo metu gyvenimas buvo vien architektūra – jokios kitos veiklos, tik studijos ir darbas. Kelerius metus kas šešias savaites važinėjau dėstyti, atostogas išnaudodavau mokymui, o per pandemiją dėstydavau nuotoliniu būdu. Gal darbas padėjo išsiugdyti ramybę, gebėjimą susikoncentruoti ir valdyti emocijas.

Augai medikų šeimoje, bet pasirinkai architektūrą. Kaip tai nutiko?                          

Taip, abu mano tėvai medikai, bet nei aš, nei broliai nepasirinkome medicinos. Tėtis dažnai dirbo užsienyje, ir kartą grįžęs parodė Sidnėjaus katalikų mergaičių mokyklos brošiūrą. Galvoju – kodėl gi ne? Nebuvau nei krikštyta, nei katalikė, bet sutikau. Vėliau atsirado galimybė mokytis Solihull koledže, būdama vos septyniolikos išvykau į Angliją. 

Nuo vienuolikos jau žinojau, kad noriu būti architekte. Man visada norėjosi pakeisti pasaulį, kurti, palikti po savęs fizines erdves ateities kartoms. Tuo metu nedaug išmaniau apie architekto profesiją, bet patiko, kad ji jungia matematiką ir meną. Menas visada traukė, o matematikoje sekėsi puikiai – porą metų buvau pati geriausia visame koledže. Lietuvoje mokantis - ne visuomet atsakingai ruošdavau pamokas, tačiau nebuvo sunku, nereikėdavo įdėti tiek pastangų, kiek kitiems. Anglijoje pajutau atsakomybę ir discipliną -  talentas be darbo yra niekas.

Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Ben Lee, kaip tapote kolegomis bei Vita Architecture verslo partneriais?

Su Ben Lee susipažinome Londono architektų kompanijoje, kur tris metus dirbome šalia vienas kito ir puikiai sutarėme. Benas pirmasis nusprendė pradėti savo verslą, o aš tuo metu jaučiau, kad esu pasiekusi ribą darbe, kai nebegalėjau skirti daugiau energijos. Planavau atostogas Australijoje, paprašiau vadovo leisti pasiimti trijų savaičių pertrauką. Deja, jis manęs nepaleido ilgesniam laikui, tad pridaviau atsistatydinimo laišką. Prieš išvykstant Benas pasiūlė man darbų, kaip laisvai samdomai architektei - pradžia darbo kartu.

Nuskridau į Australiją ir su stipriu jetlag išsinuomavau automobilį, dvi dienas važiavau pakrante – nors neatsimenu visų kelionės detalių, viskas baigėsi gerai! Patyriau daug naujo, tame tarpe ir vairavimą visiškai pervargus ir nemąstant svečioje šalyje. Įdomu, kad kartais patirtis svarbesnė nei baimės, o ši kelionė man patvirtino, kad jei yra galimybė – imu ir darau. Net jei suklysti, vis tiek išmoksti kažką vertingo.

Australijoje tuo metu lankiau draugą ir norėjau išsiaiškinti, ar galėtume plėtoti santykius, bet ši kelionė tapo santykių pabaiga. Trijų savaičių neprireikė suprasti, kad ten gyventi nenorėčiau. Grįžau į Angliją ir Benas pasiūlė prisijungti kaip verslo partnerei. Priėmėme sprendimą kartu kurti ir auginti savo įmonę.

Ar jūs su Benu esate labiau panašūs ar skirtingi? Kaip tai atsispindi jūsų bendruose projektuose?

Esame skirtingi ir puikiai papildome vienas kitą. Kuo toliau tuo labiau turime pasitikėti vienas kitu. Vienas kito neprižiūrime, bet kiek galime palaikome ir padedame. Aš esu ta, kuri gali sugalvoti idėją, vystyti kūrybines koncepcijas, o Benas racionalizuoja, užbaigia ir užtikrina, kad jos būtų įgyvendintos iki galo. Tai mūsų darbui suteikia balansą ir efektyvumą. Abu žiūrime į dizainą panašiai – norime kurti kažką ypatingo, tačiau subtilaus, neįkyraus. Siekiame, kad mūsų projektai atrodytų paprastai, bet už jų slypėtų daug kruopštaus darbo ir pastangų.

Vita Architecture projektas Surrey grafystėje, Anglijoje.

Rūta ir Ben Lee.

Kokius prioritetus iškeliate savo praktikoje ir darbuotojams?

Su Benu sutarėme, kad mūsų studijos dydžiui užteks apie 25 žmonių – mums svarbu kurti darbo aplinką, kurioje kolektyvas jaustųsi gerai. Jeigu reikės augti daugiau - vis tiek norėtume išlaikyti žmoniškumą. Tad prioritetas – rūpestis darbuotojais ir sveika darbo aplinka. Nenorime, kad mūsų komanda patirtų tokį stresą, kokį mes patyrėme karjeros pradžioje. Architektūroje dažnai jaučiamas požiūris, kad nemiegojimas dėl darbo yra tarsi „garbės ženklas“. Bet tai nėra sveika, juk įmanoma būti geru architektu ir kartu išsimiegoti. Ateityje noriu tyrinėti šią sritį – architektūros studijų metu pastebėjau aukštą depresijos ir savižudybių lygį, ir manau, kad studentų, taip pat ir architektų sveikata turi būti prioritetas.

Kiek žinau, Vita Architecture tinklapis tapo pavyzdiniu viename iš Apple produktų pristatymo renginyje. Kaip tai įvyko, ir ar tai turėjo kokį nors poveikį jūsų veiklai?

Su mumis susisiekė jų atstovas ir paklausė, ar gali panaudoti mūsų svetainę Apple MacBook pristatyme. Žinoma, sutikome, o juokais dar paprašiau, kad visiems atsiųstų „customised“ Apple telefonus (kurių, beje, vis dar laukiame!). Mes net nežinojome, kurią dieną bus pristatymas, buvome apie tai pamiršę. Galiausiai keli draugai, kurie aktyviai seka Apple naujienas, pranešė, kad matė mūsų projektų puslapį per pristatymą. Patikrinome svetainės lankytojų skaičių – tikrai buvo šuolis, tačiau naujų projektų iš to nesulaukėme.

Kokio tipo projektus daugiausia įgyvendinate ir su kokiais iššūkiais susiduriate?

Praktiką pradėjome daugiausiai su gyvenamosios paskirties projektais, bet kuo daugiau augame, matome, kad kelias veda ir link komercinių patalpų architektūros ir dizaino, viešbučių, golfo klubų, restoranų darbų. Turime daug tarptautinių projektų (šiuo metu dirbame apie 18-oje pasaulio šalių).

Mūsų praktika vis dar gana jauna, palyginus su didžiosiomis įmonėmis. Šiais laikais patekti į itin didelių projektų konkursus yra sudėtinga – seniau, pavyzdžiui, Barbican centrą pastatė trys jauni architektai, kurie tiesiog atėjo su eskizais ir laimėjo konkursą. Dabar tokio lygio projektams reikalinga ilgametė patirtis su panašaus dydžio darbais. Prasimušti talentingiems architektams sunku – reikia daug laiko ir įdirbio. Bet mes augame palaipsniui ir siekiame kokybės, ne kiekybės. Nors greičiausiai nebūsime galingiausia architektų įmonė, norime sukurti tvarią, laimingą darbo aplinką ir kokybiškus pastatus.

Vita Architecture projektas Lietuvoje, Trakų rajone.

Kaip skiriasi jūsų darbo pobūdis vykdant projektus Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje?

Dirbant užsienyje, visuomet bendradarbiaujame su vietiniais architektais. Skiriasi reikalavimai, o mūsų kvalifikacijos ne visur pilnai pritaikomos. Atsakomybės taip pat pasiskirsto kitaip – tiek JK, tiek Lietuvoje kartais susiduriame su biurokratija, kuri ne visada suprantama. Jungtinėje Karalystėje dirbame su projektais nuo pirminio sumanymo (stage 0) iki galutinio įgyvendinimo (completion). 

Lietuvoje dažniausiai paruošiame pirminio dizaino (design outline) projektą, o pridavimus, leidimų gavimą ir kitus dokumentus tvarko vietiniai architektai. Visada siekiame bendradarbiauti, įtraukti jų idėjas ir pasiūlymus į galutinį projektą. 

Anglijoje architektams keliami didesni reikalavimai, nes tenka spręsti ne tik dizaino, bet ir techninius bei statybinius klausimus. JK mes susiduriame su didesne atsakomybe (liability), tačiau turime ir daugiau galimybių įgyvendinti projektus pagal savo viziją bei pilnai kontroliuoti procesą.

Kaip renkiesi medžiagas savo projektams? Kokie kriterijai tau svarbiausi? Šiandien daug kalbama apie tvarumą, ką tai reiškia tavo darbe? 

Renkantis medžiagas, svarbiausia galvoti į priekį, apie projekto ilgalaikiškumą. Medžiagos turi būti sveikos, natūralios, lengvai prižiūrimos ir po kelerių metų neatrodyti „pavargusios“. Kuriant projektus, visuomet galvojame, kaip erdvės bus naudojamos ir kaip jas bus galima pritaikyti ateityje. Tvarumas reiškia gebėjimą prisitaikyti – erdvė turi būti lengvai transformuojama pagal naujus poreikius.

Man asmeniškai svarbu, kad erdvė būtų pritaikyta žmogui, o ne tik atitiktų griežtus standartus. Priešingu atveju, tai tik ‘greenwashing’.

O kokios tendencijos šiandien architektūroje tau atrodo svarbios?

Viena iš didžiausių tendencijų – siekis kurti šviesias, erdvias patalpas arba bent jau suteikti jų pojūtį. Taip pat labai svarbus jau minėtas tvarumas, bet reikia suprasti, kad tai sudėtinga, ypač kai norime pritaikyti tvarias idėjas seniems pastatams. Taip pat dauguma žmonių nori turėti atskiras zonas, kurių kiekviena tarnauja skirtingoms funkcijoms. Taigi viskas labai individualu – kiekvienam žmogui reikia kitokios erdvės.

Kodėl, tavo manymu, klientai renkasi būtent Vita Architecture?

Architektas yra labai asmeninis pasirinkimas, todėl siekiame gilintis į kliento gyvenimo būdą, suprasti, kas jam svarbu. Stengiamės atrasti, kokia erdvė tiktų būtent jiems, kaip atliepti jų poreikius ir išryškinti tai architektūroje. Toks asmeniškas požiūris leidžia kurti prasmingą architektūrą, kurioje kiekvienas elementas yra kruopščiai apgalvotas būtent tam žmogui, kuris gyvens toje erdvėje.

Mums taip pat rūpi aplinka ir bendruomenė. Esame, pavyzdžiui, „Dorking Society“ nariai, ir savanoriškai teikiame miestelio plėtros idėjas. Skatiname žiedinę ekonomiką – gal dar teoriniame lygmenyje, bet tikimės, kad dalis projektų bus įgyvendinta. Architektūra nėra vien apie brėžinius, ji turi ir altruistinį elementą – kaip padaryti, kad žmonės gyventų geriau, nepriklausomai nuo jų aplinkos ir demografijos. Londone, kur gyvena daug įvairių kultūrų, architektūra įgauna papildomą prasmę – ji tampa jungiamuoju elementu, kuris vienija įvairius poreikius.

Vita Architecture projektas Notting Hill rajone, Londone.

Nuotoliniu būdu architektūrą dėstei KTU, bei Dailės akademijoje Lietuvoje. Kodėl norėjosi mokyti?

 Kai dirbdavau daugybę valandų, laiko savirealizacijai ar mokymui praktiškai nelikdavo – darbas, namai, ir vėl darbas. Tačiau įkūrus savo praktiką atsirado daugiau laisvės skirti laiko tam, kas man svarbu. Galiu braižyti nuo ryto iki vakaro, nes esu tam pasiruošusi, bet ilgainiui kyla klausimas – ką tai duoda kitiems? Koks mano indėlis, palikimas? Kaip galiu savo idėjomis įkvėpti arba pagelbėti kitiems? Kartais žmonėms tereikia šiek tiek palaikymo, kad judėtų pirmyn.

Ar  tavo verslo partneris palaikė šią idėją, nes juk gali atrodyti, kad su tiek ‘užklasinės veiklos’ mažiau laiko lieka verslui ir darbui?

Taip, su verslo partneriu aptarėme, kad galime integruoti norą kurti ir įkvėpti į kasdienę veiklą. Mums svarbu ne tik statyti namus, bet ir įdėti savo indėlį, įkvėpti kitus. Iš mano pusės, galbūt čia yra šiek tiek ir medikų šeimos altruizmo. Darbas su studentais yra abipusis procesas, kuriame mes kartu ieškome kelių sukurti ką nors naujo. Tai galimybė dalintis savo patirtimi ir kartu mokytis iš studentų. Jų mąstymas dažnai būna toks gaivus ir idėjiškas, leidžiantis naujai pažvelgti į kasdienes problemas.

Kodėl pasirinkai mokyti Lietuvoje, nors tiek metų praleidai užsienyje?

Išvažiavau labai anksti ir su Lietuva buvau praradusi ryšį, tačiau visada norėjau jį palaikyti, stebėti, kaip Lietuva keičiasi, ką žmonės kuria. Visa mano šeima – mama, tėtis, brolis – yra Lietuvoje, tad ilgėdavausi artimųjų, nors neturėjau didelio noro grįžti gyventi. Daug metų gyvenome skirtingose šalyse – Danijoje, Švedijoje – tad prisitaikyti visada sekėsi lengvai. Kai pasitaiko galimybė, imu ir darau.

Ką patartumei tiems, kurie vis dar ieško savo tikrojo pašaukimo?

Manau svarbu imtis to, kas patinka, ir tai, kas gerai sekasi, nes tuomet nereikia kankintis, natūraliai sieki tobulumo. Viskas, ką darome gyvenime, yra patirtis, kuri formuoja vidinį pasaulį. Kai supranti, kas tau artima, ir džiaugiesi tuo darbu, jį atlieki gerai ir su malonumu. Taip į gyvenimą ateina ramybė, o iššūkiai tampa galimybėmis tobulėti. Aš gan anksti atradau, kas man tinka ir patinka, tačiau žinau, kad ne visiems taip pasiseka. Gyvenime kiekviena patirtis turi vertę – kiekvienas žingsnis, kad ir kur jis nuvestų, prideda naujų įgūdžių. Manau, kad bet kuriame gyvenimo etape nereikia pernelyg jaudintis ar nervintis, jei dar neatradai savęs. Viskas, ką darai, vis tiek kažko išmokys ir galiausiai nuves prie tavo kelio.

Kokios vietos Londone tavo mylimiausios?

Man patinka pasivaikščiojimas nuo London Bridge iki Southwark, pro London Eye. Šiame kelyje matau, kaip keičiasi miesto pastatai, ir stebiu kaip jie susilieja su aplinka. Vienas mėgstamiausių pastatų – Tate Modern, dėl unikalių erdvių ir jo integracijos į miesto struktūrą. Taip pat žaviuosi Barbican centru – šio brutalizmo stiliaus projekto istorija man labai įdomi. Po karo reikėjo daug butų, tad viskas buvo pakelta nuo žemės, apačioje automobiliams, viršuje žmonėms. Tas šaltumas ir griežtos linijos, plytos ir betonas – nors pastatas atrodo kietas, jis turi magišką šviesos, vandens ir skverų dermę.

Kokie pastatai Lietuvoje tau kelia didžiausią įspūdį?

Lietuvoje didelį įspūdį paliko Gintauto Natkevičiaus krematoriumas netoli Kauno. Manau, kad mirtis gali būti matoma ramiau, ne taip sunkiai. Lietuviai turi gilias gedėjimo tradicijas, bet man krematoriumas labiau primena šeimos susitikimą, kur žmogus tampa visus jungiančia dalimi. Tai nėra vieta, kuri prislegia; tai atviros erdvės, kuriose atsisveikini ir palieki skausmą. Dar Kaune man labai patinka Vienybės aikštė – gyva, dinamiška, skirta bendruomenei, su integruotais pastatais.

Pabaigai, kokie architektai tave labiausiai įkvepia?

Labiausiai įkvepia šveicaras Peter Zumthor ir japonas Tadao Ando. Jie itin jautriai renkasi medžiagas, spalvas, apšvietimą ir kuria erdves, kurios keičiasi su laiku. Man artima filosofija, kurioje stebima kaip šviesa ir medžiaga keičiasi per metų metus. Manau, kad norint būti geru architektu, privalu turėti aiškią savo filosofiją ir koncepciją. Yra daugybė architektų, kurie gali puikiai braižyti, bet tik tie, kurie turi savitą stilių ir filosofiją, gali kurti prasmingą architektūrą.

Žmonės ir Istorijos. Projektą dalinai finansuoja Medijų Rėmimo Fondas.