Rugsėjo 25, 2024
Angliška virtuvė Dzūkijoje: sėkmingą restorano verslą JK lietuvis iškeitė į Lazdijus
Interviu su šefu JUSTINU parengė ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ 1

Lietuvio patiekalais mėgavosi slapčiausių karališkų puotų Vindzoro pilyje svečiai, o dabar jų galima paragauti ir Lietuvoje. Restoraninio lygio maistas išsinešimui, kruopščiai parinkti švieži ingredientai, puikios sąlygos ir motyvacija darbuotojams – tik keletas akcentų, dėl kurių šefas JUSTINAS RAUGALA tapo tikra Lazdijų žvaigžde.

Po 16 metų praleistų Anglijoje, kur sėkmingai vadovavo restoranui, Justinas grįžo į Lietuvą ir atidarė maisto vagonėlį bei užkandinę, jau išgarsėjusią tarp gurmanų iš visos šalies. Lazdijų savivaldybė buvusį emigrantą netgi apdovanojo už tai, kad savo patiekalais vilioja aplankyti miestą. „Lietuvoje galima uždirbti tiek pat, kiek užsienyje,“ – įsitikinęs šefas Justinas, kurio ateities planuose – dar vienas ambicingas projektas Druskininkuose.

Anglijoje išbuvote 16 metų – turėjote sėkmingą restoraną. Kuo jis išsiskyrė ir pritraukė tiek daug lankytojų?

Nortamptone turėjau ir restoraną „#ashtag Justin Chef“, ir užkandinę „#ashtag Justin Chef to Go“, kurią atidariau prasidėjus koronaviruso pandemijai. Manau, kad lankytojus pritraukė šviežias, kokybiškas ir unikalus maistas. Receptus kuriu pats, tad mano patiekalai – autentiški, tokių nėra niekur kitur.

Kas paskatino viską palikti ir sugrįžti į Lietuvą?

Pandemija, skyrybos su žmona ir tai, kad baigėsi restorano patalpų nuomos sutartis – reikėjo apsispręsti, ar ieškoti naujų patalpų. Norėjosi ramybės, o dažni grįžimai į Lietuvą padėjo suprasti, kad noriu būti arčiau namų. Pandemijos metu tai buvo kitokie grįžimai nei trumpos emigranto atostogos, kai skubi aplankyti suplanuotas vietas. Šįkart grįžau dviem, o po to trims mėnesiams. Ilgesnė viešnagė privertė įsiklausyti į namų šauksmą.

Kokius pokyčius pastebėjote Lietuvoje, kurie jums pasirodė svarbūs?

Ekonominė padėtis dabar visai kitokia nei išvažiavus 2006-aisiais. Žmonės uždirba daugiau, verslo sąlygos pagerėjo. Keli draugai turi atsidarę ir restoranus, ir maisto vagonėlius. Aš pats tik grįžęs tyrinėjau rinką – paklausą, pelno galimybes – ir dabar galiu pasakyti, kad yra ir paklausa, ir uždirbti pavyksta.

Kodėl nusprendėte vystyti verslą būtent Lazdijuose, o ne didmiestyje?

Lazdijai – mano gimtasis miestas. Vilniuje studijavau, tada išvažiavau į Angliją. Grįždamas neturėjau, kur apsistoti, tad grįžau pas tėvus. Po daugelio metų intensyvaus darbo nusprendžiau kiek pailsėti ir pažiūrėti, kaip gyvena Lietuva. Gaila, kad demografiškai miestelis traukiasi – gyventojų sumažėjo nuo 6000 iki 2500.

Apsidairęs supratau, kad Lazdijuose gatvės maistas yra naujovė, tad įsirengiau maisto vagonėlį, nes aplink daug ežerų ir turizmo sodybų, kurias galima pasiekti esant poreikiui. Pirmieji užsakymai buvo vestuvėms, šventėms. Vėliau nusprendžiau vagonėlį pastatyti Lazdijuose, prie kelio į Lenkiją. Greitai pamačiau, kad blaškytis tarp švenčių ir nuolatinės vietos nesigaus, tad apsisprendžiau įsikurti čia ir pratinti klientus.

Kaip sekasi su maisto vagonėliu, kai atšalo orai ir baigėsi švenčių sezonas? Kaip suprantu, atidarėte ir užkandinę?

Maisto vagonėlis verslo pradžioje veikė puikiai, tačiau atidarius užkandinę laiko važinėti nebeliko – dėl didelio užimtumo tiesiog nespėju.

Ar „#ashtag Justin Chef” meniu receptus parsivežėte iš Anglijos?

Taip, ir meniu, ir konceptą. Restoraninio lygio patiekalai išsinešimui! Tad į Lietuvą sugrįžę ir angliškos virtuvės išsiilgę emigrantai gali atvažiuoti į Lazdijus. Net buvę klientai iš Anglijos užsuka paragauti mano gaminto maisto. Miesto savivaldybė man įteikė apdovanojimą „Verslo bitė“ už tai, kad traukiu lankytojus į Lazdijus.

Lietuvoje po emigracijos gyvenate jau daugiau nei dvejus metus. Gal jau spėjote pasiilgti Anglijos?

Galvojau, kad po tiek metų emigracijoje bus daug sunkiau grįžti į Lietuvą. Išvažiavau būdamas 19-os, o grįžau 36-erių. Bet tokios baimės nepasiteisino. Labiausiai pasiilgstu Anglijoje gyvenančios dukros.

Su kokiais sunkumais tikėjotės susidurti grįžęs į Lietuvą?

Didžiausia baimė buvo dėl finansų, nes užsienyje įprasta gauti didesnį uždarbį. Šiandien galiu patikinti, kad Lietuvoje nėra blogai, bet tuo metu turėjau susitaikyti su nežinomybe. Dirbti reikia tiek čia, tiek ten – skirtumas tik tas, kad čia yra namai.

Kaip Jūsų artimieji reagavo į sprendimą grįžti į Lietuvą?

Beveik niekas nežinojo, kad ruošiuosi grįžti. Tai nebuvo spontaniškas sprendimas – apie tai galvojau ilgą laiką, bet artimiesiems pasakiau tik likus mėnesiui iki grįžimo. Buvo neseniai prasidėjusi rusų invazija į Ukrainą, ir tėvai, sužinoję, kad grįžtu, susiėmė už galvų, nes, kaip ir dauguma lietuvių, tuo metu buvo išsigandę dėl geopolitinės padėties sukeltos nežinomybės. Ne tik mano tėvai, bet ir Lietuvoje gyvenantys kiti artimieji mane bandė atkalbėti nuo grįžimo. Tačiau buvau tvirtai nusprendęs ir klausiau savo širdies.

Dirbote tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Kaip skirtingų tautų maisto gaminimo tradicijos ir įpročiai praturtino jūsų kaip šefo kūrybingumą? Ar yra viena virtuvė, kuri jums ypač artima, ir kodėl?

Man labai patinka angliška virtuvė, ypač „full English breakfast“. Dabar Druskininkuose atidarinėju dar vieną projektą – angliška virtuvė su prancūzišku „twistu“, kurio meniu bus tradicinė „fish & chips“ (žuvis su bulvytėmis), „jacket potatoes“ ir „crêpes“. Tik kaip vienam viską suspėti! Bandau prisikviesti draugą šefą iš Anglijos, kad jis vadovautų šiam naujam projektui. Restoranas vadinsis „No Onion“, nes pats nemėgstu svogūnų, todėl visi mano patiekalai yra be svogūnų.

Pasirodo, net pati britų karalienė yra ragavusi jūsų patiekalų – tai išties įdomus faktas!

Esu prisidėjęs prie vieno renginio, į kurį mane pakvietė draugas šefas. Viskas buvo labai slapta – mums neleido apie tai kalbėti ir jokiu būdu negalėjome atsinešti mobiliųjų telefonų. Iš pradžių net nežinojau, kokia tai bus šventė. Tik kai mus atvežė į Vindzorą, supratau, kad tai karališkosios šeimos puota.

Ar jaučiatės kitaip nei jūsų kolegos, grįžęs į Lietuvą?

Na, galbūt jaučiausi kiek kitaip, nes iš užsienio grįžau matęs kitokio gyvenimo. Su darbuotojais ryšys pasikeitė – finansiškai neskriaudžiu žmonių. Stengiuosi mokėti didesnius atlyginimus nei dauguma darbdavių. Jei randu tinkamą žmogų, jį atitinkamai finansiškai įvertinu, kad jam netektų dirbti už minimalią algą. Pasitikiu savimi, tikiu savimi ir nenuvertinu nei savęs, nei kitų.

O kokių dar principų laikotės kaip verslininkas, kaip darbdavys?

Manau, kad visada reikia gerbti kolektyvą ir būti jo dalimi. Nesu tik investuotojas ar savininkas – esu komandos narys. Nevaikštau užrietęs nosies; esame draugai, nėra trinties ar baimės, kad atėjo direktorius. Štai dvi merginas bandau atkalbėti nuo išvažiavimo į užsienį. Sakau, kad jos neras tokio direktoriaus kaip aš, kuris jas skatintų, motyvuotų ir suteiktų geras sąlygas. Jei žmogus daug atiduoda darbui, jį reikia ir tinkamai įvertinti. Jei jis yra kūrybingas, darbštus ir nesinaudoja vadovo geranoriškumu, Lietuvoje tikrai gali uždirbti ne mažiau nei kur nors užsienyje.

Jūsų maisto kokybė yra puiki, tačiau tikriausiai ne visada lengva išlaikyti aukštą lygį?

Turiu savo fantaziją ir vaizduotę. Žmogus, išnuomojęs man sklypą verslui, paklausė, ką aš čia gaminsiu. Atsakiau, kad kepsiu šašlykus, mėsainius. Kai pasakiau, kad pardavinėsiu juos po kokius 10 eurų, jis pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau išprotėjęs ir neturėčiau ko tikėtis, nes Lazdijuose dienos pietūs kainuoja apie šešis eurus. Visgi, man sekėsi puikiai, kol neatšalo oras. Tuomet grįžau prie privačių užsakymų, tarp kurių buvo ir aukšto lygio renginių. Užsakovai, ragavę geriausio sostinės maisto, būdavo nustebę pamatę, kaip aš gaminu.

Kartais save kažkiek nuskriaudžiu finansiškai, bet kliento niekada neapgaunu. Turiu tiekėjus, kurie pristato gerus, šviežius produktus. Nors esu mažas verslininkas neturiu pusgaminių, visada tiekiu tik šviežią maistą. Gaila, kad pas mane lankosi gal tik 10 % vietinių, nes daugumai tai yra per brangu.

Save vadinate virtuvės menininku. Kokius pagrindinius principus ar filosofiją naudojate kurdamas naujus patiekalus?

Dievinu šviežius sezoninius produktus, aukštos kokybės ingredientus, prie kurių tereikia tinkamai prisiliesti, kad jie taptų meno kūriniais, galinčiais pamaloninti tiek akis, tiek sielą. Viskas turi būti šviežia – jokių šaldytų ingredientų ar pusgaminių. Iš vietinių ūkininkų perku ir jautieną, ir bulves, ir daržoves. Man svarbu užtikrinti kokybę, ir visada verčiau sumoku daugiau nei prekybos centre, bet žinau, kad gausiu aukštą kokybę.

Į visą šį procesą reikia įdėti labai daug darbo ir neapgaudinėti nei savęs, nei klientų. O tokioje mažoje vietoje, labai svarbu neišpuikti ir nepradėti sukčiauti, nes čia, skirtingai nei turistinėse vietose, svarbūs yra sugrįžtantys klientai. Esu gavęs tiekėjų pasiūlymų naudoti pusgaminius, bet jie nepraėjo mano kokybės patikrinimo. Mėsainių mašina taip pat savo darbo tinkamai neatlieka, todėl ir toliau juos gaminu rankomis, kad ir kaip man tai kartais įgrysta. Žodžiu, kiek darbo įdėsi, tokius rezultatus ir turėsi.

Kaip britų ir lietuvių valgymo įpročiai skiriasi, ir kokių pamokų apie maisto kultūrą išmokote Anglijoje? Kaip šias žinias pritaikote savo darbe Lietuvoje?

Britai valgo daugiau. Pas mane nėra tokio dalyko kaip mažos porcijos. Anglijoje ruošdavau užkandį, karštą patiekalą ir desertą. Nesuprasdavau, kaip žmonės gali visa tai įveikti, o čia žmonės dažniausiai suvalgo vieną patiekalą. Skiriasi ir veiklos pobūdis: Anglijoje turėjau restoraną, kuriame galima neskubant pasėdėti su vyno taure, o čia maistas yra išsinešimui. Viskas skanu, gražiai išpuošta, bet sudėta į vienkartinio maisto dėžutes. Tikrai tikiu, kad ateis diena, kai atidarysiu restoraną ir Lietuvoje. Kol kas įdomu išbandyti kitokį gyvenimo stilių su maisto vagonėliu, važinėtis ir megzti pažintis.

Lietuviai neturi gilių „Michelin“ lygio maisto tradicijų ar „fine dining“ įpročių. Ar keičiasi lietuvių valgymo kultūra?

Manau, kad žmonės vis labiau vertina šviežią ir kokybišką maistą. Lietuvoje tikrai yra šaunių vietų. Pavyzdžiui, Liutauro Čepracko restoranas „Gastronomika” buvo vieta, kur per pastaruosius metus Lietuvoje skaniai pavalgiau, o skoniui aš esu išrankus. Labai nustebau, kai jis paskelbė apie bankrotą. Gaila, kad šiandien Lietuvoje daug restoranų pradėjo „žulikauti” – pirkti pusgaminius. Šaldyti kugeliai, šaldyti cepelinai, šaldyti balandėliai, šaldyti žemaičių blynai – viskas šaldyta.

Kaip, jūsų akimis, pasikeitė Lazdijai per tuos metus, kai buvote užsienyje? Kokias teigiamas permainas pastebėjote?

Miestelis labai išgražėjo, tik nėra kam džiaugtis tuo puošnumu. Kai buvau vaikas, parkai būdavo pilni, nebūdavo kur atsisėsti, o dabar, nors ir pilna puikių sūpynių, žmonių yra mažiau. Tačiau man ir iš užsienio grįžtančiai mano dukrai čia visuomet gera. Džiugu, kad miestelis pritaikytas jaunoms šeimoms, ir po mano grįžimo į Lazdijų apylinkes jau grįžo dar apie 15 žmonių. Visi kažką daro, visi kažką kuria, realizuoja savo idėjas. Pasišnekam ir vienbalsiai sutariam, kad tikrai nėra blogai, ir kaštai yra daug mažesni gyventi regionuose nei keltis su ta pačia verslo idėja į didmiestį. Čia visi savi, suprantate. Esame tarsi bendruomenės branduolys: vieni kitus pažįstame, vieni kitiems padedame. Pavyzdžiui, man baigiasi kasos aparato juosta – galiu greitai nuvažiuoti iki draugo restorano. Jaučiame ne konkurenciją, o draugiškumą ir besąlygišką norą vienas kitam padėti.

Tiems, kuriems šis kraštas dar nematytas. Ką patariate aplankyti?

Yra rekreacinis kelias, kur seniau buvo pasienio užkarda. Ten esu atlikęs gyvenimo praktiką, nes Šaulių stovyklos metu virdavau kareivišką košę. Taip pat visada nukreipiu žmones į Metelius, Metelių apžvalgos bokštą, Dusios ežerą, Veisiejus, kurie yra tarsi mažoji Venecija. Gal aš ir pats dar nesu daug ko atradęs. Pavyzdžiui, čia man sunkiau apsipirkti, nes juk nėra „Amazon“, kuri bet ką atvežtų iki durų.

Hashtag by Justinchef, Turistų g. 11d, Lazdijai, 67102 Lazdijų r. sav.

Žmonės ir Istorijos. Projektą dalinai finansuoja Medijų Rėmimo Fondas.

Straipsnio komentarai

  • <a href="https://www.gbyrent.lt/ilgalaike-automobiliu-nuoma">Ilgalaikė automobilių nuoma</a> – gbyrent.lt: Patikima ir lanksti ilgalaikė automobilių, auto ir mašinų nuoma už konkurencingą kainą. Rinkitės mūsų paslaugas ir mėgaukitės komfortu bei saugumu ilgalaikėse kelionėse!
    1. GBYrent // Spalio 28, 2024 // 07:50
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • <a href="https://www.gbyrent.lt/ilgalaike-automobiliu-nuoma">Ilgalaikė automobilių nuoma</a> – gbyrent.lt: Patikima ir lanksti ilgalaikė automobilių, auto ir mašinų nuoma už konkurencingą kainą. Rinkitės mūsų paslaugas ir mėgaukitės komfortu bei saugumu ilgalaikėse kelionėse!
    1. GBYrent // Spalio 28, 2024 // 07:50
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai