Jei pasakysite, kad niekada nesvajojote sutikti 'tobulo' žmogaus, nepatikėsiu. To/Tos, tik jums vienam skirtojo, kuris mylėtų jus už tai, koks esate - pageidautina, pirmiausiai, už visus jūsų trūkumus ir silpnybes? Juk apie tai kuriamos knygos ir sentimentalios dainos. Vieni žada 'jam' numegzti vilnones kojines, kad šilta būtų, ir kerėti prabangiausiais naktiniais. Kiti tikisi, kad 'jis' bus toks nuovokus, jog, paprašius padaryti arbatos su dviem šaukšteliais cukraus, žinos, kad iš tiesų reikia įdėti tris. 

Aš, pavyzdžiui, svajodama apie "jį", prirašiau kokius keturis dienoraščio tomus...  Jis mylės mane už tai, kad žaviuosi žydinčiomis magnolijomis, ir nuolat įsiveliu į keistas juokingas istorijas. Kad tikiu mažais stebuklais ir mėgstu balerinų batelius. Kad kartais nežinau, ko noriu, ir droviuosi svetimų žmonių. Kad, kai skaitau, juokingai judinu lūpas. Kad kartais noriu pabūti viena. Kad nemoku tobulai išlyginti marškinių, o indišką 'curry' gaminu žymiai prasčiau nei jo buvusioji mergina. Kitaip tariant, labiausiai už viską pasaulyje norėjau, kad 'mano' žmogus mylėtų mane už savybes, kurios man pačiai tuo metu atrodė manyje patraukliausios.  

Tačiau tikėdamasi, kad mano 'tobulas' vyras mylės mane tokią visą netobulą, jam kėliau, pavadinkime, gana griežtus reikalavimus. Pavyzdžiui, tvirtai žinojau, kad jis būtinai turės gražias išpuoselėtas rankas. Žinojau netgi, kaip turėtų atrodyti mūsų 'tobuli' rytai: su daug juoko, apelsinų sultimis, jogurtu ir prisirpusiomis vyšniomis pusryčiams. Mes eitume gerti rytinės kavos į kavinukę, kur pažįstamos padavėjos nesunkiai mums įsiūlytų ką tik iškeptų croissant'ų. Valgytume nepaleisdami vienas kito rankų. Skaitytume laikraščius. Kartais jis pakeltų akis ir šypsodamasis imtų pasakoti. Apie savo darbą, apie knygą, kurią skaito, apie naują CD, kurį nusipirko užvakar, apie senovės karo meno kursus, į kuriuos nusitempė draugas. Aš klausyčiausi, taip pat šypsočiausi ir galvočiau, kad myliu jį taip, kaip dar nieko niekada nemylėjau. Ir kad esu labai laiminga, pagaliau sutikusi 'savo' žmogų. 

Vienas itin intelektualus bičiulis, išklausęs šią mano istoriją, taikliai pastebėjo, kad didžiausia mano klaida yra noras savintis, 'turėti' meilės ar žavėjimosi objektą. Mes visi, arba beveik (teisingumo dėlei) visi, sutikę kažką panašaus į nemigos naktimis tūkstančius kartų mintyse tapytą 'tobulo' partnerio paveikslą, imame trokšti jį įrėminti ir pasikabinti ant sienos. Kitaip tariant, užsigeidžiame, kad jis ar ji besąlygiškai mums priklausytų. Dar daugiau, mes esame taip pasiilgę tos tikrosios, ‘tobulos’ meilės, kad, vos tik suradę menkiausią užuominą į šį jausmą, klaidingai viliamės, kad štai (pagaliau!) atsirado žmogus, kuriam lemta išpildyti mūsų svajones ir romantiškus lūkesčius. Paradoksalu, tačiau taip niekuomet nesielgiame iš esmės analogiškose, tačiau su širdies reikalais tiesiogiai nesusijusiose, situacijose.  

Tarkime, man labai patinka Vilniaus panorama nuo Subačiaus regyklos. Kiekvieną kartą važiuodama pro šalį ja gėriuosi. Tobulas vaizdas! Tačiau juk staiga neužsigeidžiu, kad ji man priklausytų? Negriežiu dantimis kas kartą, kai pastebiu, jog Vilniaus danguje iškilo naujas dangoraižis ar kažkur įsižiebė nauji žibintai? Na gerai, gal kartais ir piktinuosi, paburbu sau tyliai. Nes juk nukrypstama nuo mano tobulumo koncepcijos, ir tai - neįtikėtina - be mano sutikimo! Bet netgi tuomet nesiimu kokių destruktyvių kvailysčių, pavyzdžiui, juk nesugalvoju balotiruotis į Vilniaus merus?? Kodėl tuomet, jei meilės objektas neatitinka mano lūkesčių, kenčiu ir dar visiems aplinkui skundžiuosi, kad, ojojoj, eilinį kartą nepasisekė, nes A. ar J. ir vėl nebuvo 'tas'? Kodėl vengiu tiesiog gyventi, pažinti ir mokytis pamilti žmogų, nesprausdama jo į iš anksto mano kruopščiai nukaltus rėmus? Juk pati, ak, kaip nenoriu, būti keičiama ir/ar tobulinama. Juk ilgiuosi sutikti 'tą', kuris žavėsis mano keistybėmis ir mylės mano trūkumus... 

Pamenu, buvusiajam draugui labai nepatiko mano įprotis prie lovos pasimerkti šviežių gėlių. Ypač jį erzino geltonieji narcizai. Bandydama jam įtikti, stengiausi atsikratyti šio ir dar daugelio kitų, jo galva, netinkamų savo pomėgių. Nepaisant mano pastangų, jis nusprendė santykius užbaigti, nes neatitikau jo 'tobulos' partnerės, o juo labiau, žmonos, įvaizdžio. Juokinga, kad po kelerių metų, kai netikėtai susidūrėme gatvėje ir užsukome į kavinę pasišnekučiuoti, jis nebeprisiminė, kaip naktimis praktikuodavausi iškepti jam tobulą jautienos kepsnį. Paminėjo tik narcizus. Sakė, skaudžiai primena mane…

visokiedalykai.blogspot.com