Sunku rasti energingesnę ir spalvingesnę asmenybę už BIRUTĘ JAKUČIONYTĘ. Anglijoje ji veda garso terapijos užsiėmimus, rašo knygas, o TikTok‘e bendrauja su paaugliais lyg geriausia draugė (juk ji keturių sūnų mama!). Vasaromis, grįžusi į Lietuvą, nutupia jos iniciatyva vaikams Trakų rajone įkurtoje stovyklavietėje „Gervių lizdas“. Dar vienas Birutės projektas gimtinėje - šviečiančių, mistiškų miško gėrybių pasaulis „Grybų parkas“.

Šios moters gyvenimas pilnas ryžtingų sprendimų, drąsos bei daugybės kūrybinių projektų, įkvėptų tiek meilės šeimai, tiek asmeninių iššūkių. 

Interviu autorė ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Gyvenant tarp Lietuvos ir Anglijos, kas Jums padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir ramybę? Juk tiek daug veiklos turite! Ir Gervių Lizdas ir Grybų Parkas Lietuvoje, garso terapijos Londone.

Patirtis ir stipri psichika, ir daug daug sąrašėlių: darbų, reikalų, tikslų. Aš viską užsirašinėju, sisteminu, nes neįmanoma tiek dalykų, kuriais aš turiu pasirūpinti, atsiminti – tiesiog nėra tiek vietos galvoje. Aš viską užsirašau ir apie tai nebegalvoju, o kai reikia, atsiverčiu sąrašą ir žinau, ką man toliau daryti. Kartais pasijuntu labai nestabiliai, nes apima keistas jausmas, kad nespėsiu arba esu visiems labai daug skolinga, tuomet sėdu ir skaičiuoju, darau darbų sąrašus. Kai viskas išrašyta popieriuje ar telefone, kai visi skaičiukai suskaičiuoti aš nurimstu. 

Šaltuoju metų laikotarpiu Anglijoje organizuoju garso terapijos užsiėmimus, dalyvauju lietuvių bendruomenių renginiuose, rašau knygas ir darau suvenyrus, o gegužės – spalio mėnesiais daugiau laiko praleidžiu Lietuvoje. Trakų rajone esu įkūrusi stovyklavietę „Gervių lizdas”, kurioje organizuojame vasaros stovyklas ir edukacijas vaikams bei paaugliams. Antrus metus šioje stovyklavietėje vyksta ir labai didelio lietuvių susidomėjimo susilaukęs „Grybų parkas”. Tai šviečiančių tamsoje grybų ekspozicija, veikianti rugsėjo – spalio mėnesiais, pritraukianti tūkstančius lankytojų. Kol kas neturiu planų naujiems projektams, noriu tik tęsti šiuo metu vykdomas veiklas – administruoti „Gervių lizdą”, rašyti knygas, sodinti bei auginti ąžuolus. Nieko negaliu kardinaliai keisti, kol jaunėlis netaps pilnamečiu. Jam šiuo metu trylika, todėl mano gyvenimo būdas pritaikytas prie mokyklos ritmo. 

Kas jus įkvėpė imtis tokios įvairovės veiklų – nuo knygų rašymo iki stovyklų vaikams? Kodėl būtent šios veiklos?

Mano veiklos kilo iš gyvenimo būdo, susiklosčiusių aplinkybių arba prisitaikymo prie esamos situacijos, prie to, ką galiu sukurti viena augindama vaikus. Rašymas – terapija, padėjusi išgyventi ne vieną sudėtingą gyvenimo etapą. Knygos atsirado po skyrybų ir emigracijos. Rašydama jas gydžiau save. Stovyklos vaikams atsirado todėl, kad neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau išleisti keturis vaikus į stovyklas, todėl pati jas pradėjau organizuoti dėl savo vaikų. Rankdarbiais užsiimu todėl, kad man patinka dirbti namuose ir aš labai mėgstu kažką raizgyti su rankomis.

Mama ir keturi jos sūnūs.

Ką laikote svarbiausiu momentu, kuris pakeitė jūsų gyvenimo kryptį?

Paminėčiau pora svarbiausių, kurie kardinaliai apvertė gyvenimą. Tai asmenybės ugdymo kursas, į kurį pakliuvau būdama 26-erių. Tuo metu buvau karjerą daranti, veikli jauna moteris, vadovavau restoranui. Po to kurso labai greitai sukūriau šeimą ir atsirado pirmi trys vaikai, iš Vilniaus išsikraustėme gyventi į kaimą. Dar vienas esminis posūkis įvyko gimus ketvirtam sūnui. Tuomet išsiskyriau su vyru, emigravau, pradėjau rašyti knygas ir ėmiausi visų kitų veiklų, kurias ir dabar darau. 

Kokį jausmą jums sukėlė pirmieji žingsniai naujoje šalyje? Ar jautėtės iš karto priimta, ar prireikė laiko įsikurti ir susikurti savo vietą?

Jaučiausi besimokanti gyventi nuo nulio, pagaudavau save, kad esu suaugusi, jau patyrusi moteris, bet esu visiškai bejėgė naujoje sistemoje. Nemokant anglų kalbos sudėtinga buvo viskas – vaikų mokslai, įvairiausi dokumentai ir laiškai, mokesčiai. Teko išgyventi šimtus nepatogių situacijų. Tačiau niekada nesiveržiau užimti kažkokią padėtį ir būti pripažinta britiškoje aplinkoje, todėl niekada dėl to nekilo problemų. 

Prisimenu, kad pradžioje viskas buvo labai nestabilu, labai bijojau ir nuolat išgyvenau nerimą. Su kiekvienais metais nerimo mažėjo, o pasitikėjimas savimi, tikėjimas didėjo. Didžiausias mano iššūkis daug metų buvo tas pats – finansų trūkumas. Šeima didelė, pirmus septynerius metus su manimi Anglijoje gyveno ir padėjo prižiūrėti vaikus mano sesuo Rasa. Man teko prisiimti finansinę atsakomybę už šešis žmones. Jau vien lėktuvo bilietai vasarai į Lietuvą man būdavo didžiulis finansinis iššūkis. Tačiau toks nestabilumas finansuose labai daug ko išmokė. Susimažinau savo išlaidas iki minimumo – maistas, nuoma, sąskaitos ir lėktuvo bilietai. Nebereikia jokių naujų rūbų, tinka ir iš dėvėtų drabužių parduotuvių ar išparduotuvių. Dabar, kai finansinė padėtis yra stabilesnė ir turiu tikrai sėkmingą projektą, nebenoriu grįžti prie seno gyvenimo būdo, nebenoriu leisti pinigų jokioms prabangos prekėms, naujiems automobiliams. Man tai nėra nei svarbu, nei įdomu. 

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimo būdas bėgant metams gyvenant tarp dviejų šalių – Anglijos ir Lietuvos? Kaip tai paveikė Jūsų asmeninį ir profesinį gyvenimą?

Daug skraidau, daugiau nei iki emigracijos – tik toks pasikeitimas. Dar vienas tokio gyvenimo trūkumas – sukurti asmeninius santykius yra neįmanoma, nes kartais pačiai neaišku kurioje šalyje juos turėčiau kurti, jeigu pusę metų būnu Anglijoje, o kitą pusę praleidžiu Lietuvoje. Pastebiu, kad gyvenimas emigracijoje labai išplėtė mano požiūrį į kultūrinius skirtumus ir kitokių žmonių priėmimą. Visa mano profesinė veikla, hobiai liko tie patys.

Grybų Parko elfė ir Gervių Lizdo įkūrėja.

Koks buvo netikėčiausias dalykas, kurį kada nors padarėte dėl meilės?

Esu daug pridariusi, tik didelis klausimas ar tai tikrai buvo meilė. Visgi, manau, kad mano keturi sūnūs buvo pats didžiausias ir svarbiausias dalykas, atsiradęs iš meilės. 

Jei galėtumėte skristi į praeitį ir duoti vieną patarimą sau paauglystėje dėl santykių, koks tai būtų patarimas?

Tas, kurį nuolat duodu kitiems – žiūrėk savęs. Visais gyvenimo atvejais pirmiausia turi pasirūpinti savimi, tuomet jau galėsi ir kitais pasirūpinti. Dar palinkėčiau sau daugiau drąsos, nors šiaip esu gan drąsi moteris, bet jaunystėje tikrai tokia nebuvau. 

Ar yra kažkas, ką išmokote iš britiškos kultūros apie vaikų auklėjimą, ką pritaikote Lietuvoje?

Jau minėjau kultūrinių skirtumų priėmimą, nors iki šiol iš savo vaikų kartais gaunu pastabų dėl rasistinių išsireiškimų. Man labai patinka britiškas požiūris į kitų tautybių žmones ir jų kultūrą. Tai atsispindi ir mokymo sistemoje. Aš džiaugiuosi, kad mano vaikai turėjo ir turi galimybę mokytis britiškoje švietimo sistemoje. Dar man labai patinka, kad man nereikia kartoti kiekvienos klasės kurso su kiekvienu savo vaiku – visiškai nesu apkrauta jų mokslo reikalais ir namų darbais. 

Ar jūsų santykiai su vaikais pasikeitė išvykus gyventi į Angliją? 

Mano santykiai su vaikais visada buvo geri, tik su metais aš pati labai užaugau kaip mama. Emigracija jiems davė patirtį, kuri nebuvo lengva, bet išgyvenama: reikėjo palikti savo draugus, klasiokus, pradėti viską nuo nulio ir dar nemokant kalbos. Kartais aš jų gailėdavau, kad sugadinau gyvenimą išlupusi juos iš įprastos aplinkos, bet dabar matau, kad nauda buvo didesnė nei žala. Labai didžiuojuosi savo vaikais, jų siekiu gerai mokytis ir noru dalyvauti su manimi veiklose – trys iš keturių jau savanoriauja vasaros stovyklose, šiuo metu du jau dirba „Grybų parke”. Man tikrai smagu, kad mes visi galime kažką drauge veikti, o tos veiklos patinka ir tinka ne tik man, bet ir jiems. 

Ar yra kokių nors sprendimų, kurių gailitės? 

Visas savo patirtis ir klaidas labai vertinu, niekada neplaku savęs už nesėkmes ir žiūrėdama atgal į nueitą kelią, žinau, kad nieko nekeisčiau. Man labai patinka mano gyvenimas. 

Kaip atsirado poreikis veiklos imtis ir Lietuvoje? Ar buvo tam tikras momentas ar įvykis, kuris privertė permąstyti savo gyvenimą svetur?

Na, man nebuvo poreikio palikti Lietuvą dėl to, kad joje labai blogai. Mano gyvenime, šeimoje nutiko nepavydėtina situacija, po skyrybų likau kaimo sodyboje su keturiais mažais vaikais ir sese. Turėjau kažką daryti, keisti iš esmės, todėl nusprendžiau emigruoti. Išvažiavome gyventi į Londoną, bet aš nuolat skraidžiau atgal, nes Lietuvoje palikau labai didelį veikiantį projektą, vadovavau jam per atstumą. Visus tuos emigracijos metus turėjau labai daug projektų ir veiklos Lietuvoje, todėl gavosi taip, kad visa mano kūrybinė energija skirta Lietuvai ir lietuviams, o gyvenu aš Anglijoje, nes mano vaikai ten gaus geresnį išsilavinimą nei gimtojoje šalyje. 

Kokie jums atrodo pagrindiniai skirtumai tarp gyvenimo Anglijoje ir Lietuvoje? 

Abiejose šalyse gyvenu kaime, todėl gyvenimo būdas labai panašus, tik Anglijoje patogi visuomeninio transporto sistema, o Lietuvoje – ne. Abiejų šalių gamta yra nuostabi ir aš labai myliu abi šalis, nors Anglijos klimatas man patinka labiau. Lietuvoje brangesnis maistas, bet smagiau būti, nes viskas sava, suprantama ir aišku. Man atrodo, kad nuo paties žmogaus, jo vidinės būsenos priklauso kaip jis jaučiasi gyvendamas vienoje ar kitoje šalyje. Man viduje yra ramu ir gera, todėl man gerai abiejose šalyse, nors abi jos turi savo privalumų ir trūkumų. 

Jūsų nuomone, kokių pokyčių reikėtų, kad Lietuva sulauktų daugiau grįžtančių emigrantų? 

Manau, kad reikia gręžtis ne į sistemą, o į save – žiūrėti savęs. Niekas iš išorės tau nepalengvins, jeigu viduje bloga. Todėl reikia labai nedaug – tvarkytis viduje. Kai tai darai, tvarkosi visi dalykai ir išorėje. Nebetikiu jokia politika ir nemanau, kad bet kuri valdžia tarnauja žmogui ar gali palengvinti jam gyvenimą. Pats turi rūpintis savo gyvenimu ir visais būdais žengti pirmyn ir jį sau lengvinti. 

Kur ir kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po kelių metų?

Nuo balandžio iki gruodžio gyvenu Lietuvoje, o šalčiausius žiemos mėnesius – ten kur šilčiau, pavyzdžiui, Graikijoje, Ispanijoje, gal net Anglijoje, jeigu ten gyvens mano vaikai. Lietuvoje tęsiu savo veiklas, kurias vykdau dabar, o žiemomis rašau knygas. Išsinuomoju namelį trims ar keturiems mėnesiams kažkur gamtoje, kalnuose ir kiekvieną žiemą parašau po naują knygą. 

Žmonės ir Istorijos. Projektą dalinai finansuoja Medijų Rėmimo Fondas.