„Aišku, buvo nerimo galvojant, ar viskas pavyks. Bet nepabandęs – nesužinosi“, – sako TOMAS POCEVIČIUS, kaimo turizmo sodybos LIEPŲ KRANTAS bendraįkūrėjas, po studijų ir keleto metų darbo Koventryje grįžęs į Lietuvą ir čia įgyvendinęs savo svajonę. Nors gyvenimas užsienyje suteikė teorinių žinių ir vertingos patirties, tikroji gyvenimo prasmė jam atsivėrė būtent Lietuvoje, Dzūkijos gamtos apsuptyje. Čia Tomas kartu su žmona ir dviem dukromis pamažu kuria šeimos verslą.
Interviu: ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ
Kodėl išvykote į Angliją ir ką ten veikėte?
Į Angliją išvykome studijuoti. Aš – verslo valdymą, o žmona – verslo informacinių technologijų valdymą. Mokslus derinome su darbu, po studijų dar šiek tiek pasilikome šalyje. Mums norėjosi ramybės, todėl nusprendėme grįžti į Lietuvą, išbandyti gyvenimą gamtoje ir įkurti kaimo turizmo sodybą. Ši veikla nėra pagrindinė – iki šiol abu dirbame ir pagal specialybę. Smagu, kad mums padeda ir dukros.
Nusprendėte antram gyvenimui prikelti savo senelių sodybą?
Taip, nors svarstėme ką daryti su ta sodyba: griauti ar prikelti antram gyvenimui. Svečiai dažnai girdavo, kaip gražiai gyvename, šalia vandens, privačiai ir ramiai. Visiems viešnagė palikdavo gerų emocijų. Tada kilo mintis šia aplinka pasidalinti ne tik su draugais, bet ir su klientais. Nusprendėme nenugriauti senelių sodybos, o ją remontuoti. Po truputį pradėjome sodybos įrengimo darbus ir tuo pat metu dirbome pagal profesijas. Įrengėme terasą, sauną. Viskas klostėsi gerai – sulaukėme susidomėjimo, populiarumas suteikė motyvacijos augti, nors iš pradžių buvo nedrąsu, svarstėme, ar sulauksime klientų. Šiandien turime įrengę salę didesnėms šventėms iki keturiasdešimties žmonių. Orientuojamės į mažesnes šeimos šventes.
Jūsų sodyba yra Miroslavo kaime, netoli Alytaus?
Taip, tik 15 minučių iki Metelių regioninio parko, kur yra trys ežerai – Dusia, vadinamoji Dzūkų jūra, Metelys ir Obelija. Netoli yra ir Kumečių krioklys, po kuriuo smagu vasarą išsimaudyti. Organizuojame dzūkiškų bandų degustacijas. Įmonės ruošia ekskursijas po Dzūkijos kraštą, žmonės atvažiuoja ne tik į šventes, bet ir pailsėti, pakeliauti.
Ar jaučiatės, kad sugrįžimas į Miroslavą jums padėjo atrasti gyvenimo prasmę?
Tikrai taip. Nesakau, kad yra blogai gyventi didmiestyje arba blogai gyventi kaime. Tai yra pasirinkimas. Jei pozityviai žiūrėsi į gyvenimą, iš tikrųjų rasi teigiamų aspektų tiek gyvendamas užmiestyje, tiek didmiestyje. Esu laimingas gyvendamas kaime, bet džiaugiuosi, kai turiu galimybę aplankyti didžiuosius Europos miestus. Mano gyvenimo filosofija yra džiaugtis tuo, ką turiu. Iššūkių visada yra, taip pat kaip ir džiaugsmingų, ir liūdnų dienų. Gyvenimas nuolat kinta, bet kiekvienas etapas yra savaip žavus.
Šiuo metu mane džiugina, kad ir mažiausi dalykai: dukrų vežimas į mokyklą ar puodelis kavos. Taip pat sportas, aktyvus laisvalaikis. Nėra recepto, kaip būti laimingu, tiesiog reikia apsispręsti juo būti.
Kaip atrodė tos pirmosios dienos, kai kūrėte „Liepų krantą“? Tikriausiai, grįžę iš emigracijos, susidūrėte su nemažais iššūkiais, o po penkerių metų užsienyje viską pradėti iš naujo nebuvo lengva.
Iššūkiai visada baugina ir neramina. O kaip bus? Ar pasiseks? Sulaukėme įvairių nuomonių komentarų. Kai kurie žmonės stebėjosi, kodėl Anglijoje palikę darbus ir karjeros galimybes grįžome į Lietuvą. Kiti atvirkščiai – džiaugėsi už mus, kad pasielgėme drąsiai. Buvo neramu, bet visuomet tikėjau, jog pasiseks.
Grįžome 2009 metais, o veiklą pradėjome tik po gero dešimtmečio. Manau, kad Anglijoje viskas yra daug liberaliau, greičiau, paprasčiau. Lietuvos institucijose galbūt viskas užtrunka ilgiau, bet mes nesusidūrėme su didelėmis problemomis. Tik ne viskas taip greitai ėjosi, kaip norėjome, nes finansai diktavo savo sąlygas.
Kaimo sodyba jums labiau darbas ar gyvenimo būdas?
Mes tai traktuojame kaip saviraišką, kaip hobį. Mėgaujamės dirbdami šioje sodyboje. Džiaugiamės matydami svečius, kurie išvyksta su šypsenomis veiduose. Vadinasi, mes kuriame vertę, skatiname teigiamas emocijas. Tai motyvuoja ir parodo, kad einame teisingu keliu.
Ką Jums reiškia verslo sėkmė? Ar ji susijusi tik su finansiniais rezultatais, ar yra ir kitų svarbių rodiklių?
Kaip ir minėjau, tai nėra mūsų pagrindinės pajamos. Pinigai šioje veikloje nėra pagrindinis motyvas ir turbūt tuo išsiskiriame iš kitų panašių verslininkų. Mes daug dėmesio skiriame užtikrinti, kad žmogus čia jaustųsi gerai, o ne vien gauti atlygį. Gal tas nuoširdus noras padėti ir jaučiasi.
Kokius privalumus matote Miroslavo krašte, palyginti su didmiesčiais ar užsieniu?
Gyvename užmiestyje, tačiau naudojamės ir miesto teikiamais privalumais. Už 15 minučių yra Alytus, todėl mūsų kasdienybė stipriai susijusi su šiuo miestu – dukros čia mokosi, mes dirbame ir leidžiame laisvalaikį.
Lietuvoje infrastruktūra sparčiai gerėja: priemiesčiuose tiesiami nauji asfaltuoti keliai, renovuojami darželiai, modernizuojamos ir optimizuojamos mokyklos. Mažų miestelių ir kaimų mokyklos bei darželiai džiaugiasi augančiu mokinių skaičiumi, nes jiems tai yra gyvybiškai svarbu išlikimui. Vaikus nuo pat namų durų iki mokyklos dabar veža geltoni autobusiukai. Bendra kokybė ženkliai kyla, o kartu auga ir paslaugų sektorius – Miroslave, pavyzdžiui, neseniai pastatyta nauja ambulatorija. Palyginus su Vilniumi ar Kaunu, kur tenka susidurti su eismo spūstimis ir brangiu nekilnojamuoju turtu, regionai, mano manymu, gali pasiūlyti žymiai aukštesnę gyvenimo kokybę.
Taip pat dažnai lankomės kituose miestuose. Nesistengiame apsiriboti vien kaimo gyvenimu; būtų naivu tikėtis, kad nieko daugiau nereikia. Užmiestis turi daug pliusų, tačiau norint pilnavertiško gyvenimo, miesto siūlomi kultūriniai renginiai, sportas ir įvairios veiklos mums taip pat svarbūs. Be to, atstumai nėra dideli – prieš išvykstant į Angliją atrodė, kad čia kilometrai ilgiausi, o šiandien matome, koks mažas tas pasaulis. Viskas pasiekiama, tereikia noro ir motyvacijos.
Nors nemažai lietuvių jau sugrįžo į Lietuvą, dar nemažai jų gyvena svečiose šalyse. Ką patartumėte užsienio lietuviams, kurie svarsto grįžti į Lietuvą, bet neatsikrato dvejonių?
Palinkėčiau drąsos, nes drąsa – tai gebėjimas valdyti baimę ir nepasitikėjimą savimi. Ir ne tik nebijoti, bet mokėti susitvarkyti su stresu bei įvairiais iššūkiais, kurie gali iškilti grįžus. Taip pat svarbu išsigryninti savo viziją. Dar palinkėčiau turėti gyvenimo tikslą. Žmonės dažnai abejoja manydami, kad nepavyks, tačiau tikėjimas savimi ir savo veikla yra pagrindas, padedantis žengti pirmyn. Lietuvoje gausu sėkmės istorijų – lietuvių, grįžusių ir įkūrusių sėkmingus verslus. Nors niekas negarantuoja, kad viskas pavyks iškart, nuoseklus darbas ir ryžtas gerokai padidina tikimybę.
Be studijų, ko Anglija jus dar išmokė? Kaip patirtis gyvenant ir dirbant užsienyje padėjo formuoti jūsų verslo viziją?
Anglija davė labai daug. Pažinti žmones ir jų tradicijas yra neįkainojama patirtis. Džiaugiuosi, kad ir šiandien su šeima keliaujame po svečias šalis. Dažniausiai mūsų atostogos yra aktyvios – tyrinėjame kultūrą, architektūrą, istoriją. Aplankėme Prancūziją, Šveicariją, Italiją, o dabar ruošiamės į Švediją. Gyvendami Anglijoje keliavome po Jungtinę Karalystę, nors kaip dirbantys studentai neturėjome daug laisvo laiko. Norėtume ten grįžti su dukromis ir parodyti, ką pozityvaus turi pasiūlyti ši šalis.
Mano studijų bagažas padėjo su teorinėmis žiniomis. Taip pat įgijau daug naudingos patirties Lietuvoje dirbdamas samdomą darbą verslo valdymo srityje. Išmoktus principus pritaikiau versle. Taigi, man pasitarnavo ir Anglijoje įgytos teorinės žinios, ir Lietuvoje sukaupta praktinė patirtis. Manau, kad kiekvienas gali rasti būdų pritaikyti savo žinias kuriant verslą. O su teisingais tikslais ir aiškia vizija galima pasiekti labai daug.
Jūs pats grįžote prieš nemažai metų. Kaip per tuos metus jūsų akyse keitėsi Lietuva?
Ekonominiu požiūriu ir gyvenimo kokybės prasme Lietuva tikrai stipriai patobulėjo. Kartais galbūt žmonių lūkesčiai viršija realybę, ir kai kuriose srityse norėtųsi pokyčių greičiau, pavyzdžiui, didesnės tolerancijos kai kuriais klausimais.
Nors nesinori veltis į politiką, manau, kad dar yra dalykų, kuriuos reikėtų gerinti. Tačiau pokyčiai vyksta: nepamirškime, kad Lietuva į Europos Sąjungą įstojo tik prieš 20 metų. Nuo tada šalies sienos atsivėrė laisvam judėjimui, galimybei pažinti pasaulį. Nuo mūsų grįžimo pastebėjau, kad žmonės tapo laisvesni, daugiau šypsosi, bendrauja, laisvalaikį leidžia aktyviau, o mokyklose atsiranda vis daugiau įvairių veiklų. Manau, kad Lietuvos visuomenė eina teisingu keliu. Galbūt yra priešiškų organizacijų, kurios yra nesuinteresuotos, kad viskas taip gražiai vyktų, bet, pavyzdžiui, kas liečia alkoholio reklamos pataisas pagal Skandinavijos modelį, šitie dalykai buvo teigiami, kad ir kiek aplinka prieštaravo. Laikas parodė, kad sumažėjo ir smurto šeimoje, ir įvairių incidentų. Parkuose daug sportuojančių. Aišku, jaunimo narkotikų vartojimo problema išlieka, bet Lietuva dar nėra taip giliai susidūrusi su šiuo reiškiniu kaip kai kurie didieji užsienio miestai.
Šiuo metu, manau, Lietuva yra tikrai saugus, ramus kraštas gyventi, ypač palyginus su šiandienos neramumais Europoje, nusikalstamumo augimu ir migracijos iššūkiais, kurie prisidėjo ir prie Brexit’o. Lietuvoje turime tikrai geras sąlygas gyventi ir daugybę verslo galimybių, grįžtantiems ir parsivežantiems žinių iš užsienio.
Žmonės ir Istorijos. Projektą dalinai finansuoja Medijų Rėmimo Fondas.
