Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė profesionalioje politikoje jau dešimt metų: dirbo Vilniaus Tarybos nare, dabar yra Seimo narė, atstovaujanti pasaulio lietuviams. Ji juokiasi, kad su vyru gyvena meilės „migrantų“ etapą, nes Edgaras dirba užsienyje, o ji, kai tik gali, kraunasi lagaminus susitikimams. Susipažink su Aušrine – straipsnio pabaigoje rasi greituosius klausimus.

Susitik su Aušrine Armonaite Londone gyvai spalio 24 d. 19.00 val., Champagne Route, 30 Gauging Sq, Londonas. Registracija: Pokalbiai po darbo su Aušrine Armonaite (google.com)

Retai matome jus kartu su vyru. Kokia jūsų meilės istorija?

Su Edgaru susipažinome Lietuvos liberaliame jaunime. Jis buvo iš Kauno skyriaus, aš – iš Vilniaus. Kurį laiką nesutarėme, konkuravome, bet jau kai susidraugavome, tai ir nebeišsiskyrėme. Po septynerių metų draugystės susituokėme. Jis labai palaiko politinę mano veiklą, todėl jaučiuosi rami, tvirta. Pažįstu moterų, kurios neina į politiką arba nesirenka karjeros, nes jų partneriai sako „tai ne tau“ arba kitaip nepalaiko. Manau, moterų vadovių būtų daugiau, jei palaikymo būtų daugiau. Man šiuo atžvilgiu labai pasisekė.

Jau keletą metų Edgaras dirba užsienyje, tad labai vertiname akimirkas kartu. Kai tik leidžia galimybės – kraunamės lagaminus ir skrendam vienas pas kitą. Kaip ir daugelis porų, mėgstame skaityti knygas, kiną, važiuojam prie ežero, kai yra proga – keliaujame, patinka atrasti pasaulį.

Kodėl jau antrą kartą kandidatuojate Pasaulio lietuvių apygardoje?

Man labai svarbu, kad gyventi, dirbti ar mokytis į užsienį išvykę lietuviai išlaikytų ryšį su Lietuva: įgavę naujų patirčių, grįžtų į Lietuvą, čia atostogautų, kurtų verslą, pristatytų Lietuvą savo draugams ir pažįstamiems, puoselėtų lietuviškumą ir kitaip prisidėtų prie Lietuvos stiprinimo. Mano vyras Edgaras didžiąją dalį laiko leidžia užsienyje. Kiekvienas jo sugrįžimas atgal į Lietuvą yra tarsi dar viena nedidelė emigracija ir atvirkščiai. Mes suprantame, ką jaučia žmonės, kurie išvyksta į užsienį arba grįžta ir kuria gyvenimą Lietuvoje iš naujo. 

Turiu daug draugų, kurie mokosi ar dirba skirtingose šalyse. Matau jų bandymą būti dviejų šalių ar pasaulio piliečiais – tai vertinga patirtis ir akiratį plečiantis gyvenimo būdas. Mes visi skirtingi, bet mus stipriai vienija buvimo lietuviu jausmas, pasididžiavimas savo kalba, kultūra, istorija, ypatingomis tradicijomis.

Ketverius metus esate pasaulio lietuvių išrinkta Seimo narė. Kokius esminius darbus pavyko padaryti ir ko nepavyko?

Visuose darbuose – tiek Seimo narės, tiek ministrės – galvoju apie pasaulio lietuvių lūkesčius. Mano iniciatyva pakeitėme įstatymus, kad visi užsienyje gimę Lietuvos piliečių vaikai turėtų galimybę išsaugoti lietuvišką pasą. Po dešimtmečius trukusių dramų pagaliau pasiekėme, kad Lietuvos piliečiai savo pavardes pasuose galėtų rašyti originalo kalba. 

Vadovaujant ministerijai bendradarbiavimas su Lietuvių diasporos organizacijomis tapo viena iš prioritetinių sričių. Pradėjome finansiškai remti užsienio lietuvių organizacijų veiklą, finansuojame užsienio lietuvių jaunimo stažuotes Lietuvos įmonėse ir valstybės institucijose. 

Startavome su Diasporai draugiško darbdavio projektu, skirtu skatinti Lietuvos įmones įdarbinti užsienio lietuvius, o išeivius – pargrįžti dirbti į Lietuvą ir žinoti, kurios įmonės yra gerokai atviresnės ir lankstesnės nei kitos. Rengiame mokymus, kaip įsteigti verslą Lietuvoje dar prieš pasiruošiant grįžti. Teikiame itin išsamią informaciją vieno langelio principu veikiančiam portalui griztu.lt. 

Per ketverius metus į Lietuvą sugrįžo 25 tūkstančiais daugiau lietuvių nei išvyko, vien šiemet grįžtančių lietuvių yra 15 tūkstančių. Džiaugiamės dėl to ir suprantame, kad grįžtantys su šeima žmonės turi kuo sklandžiau integruotis Lietuvoje – vaikai mokyklose ir darželiuose, tėvai – rasti gerą darbą ar vystyti savo verslą. Be to, visada akcentuoju – labai kviečiu grįžti į kylančią Lietuvą, tačiau, jeigu dar neplanuojate, siūlau daug kelių, kaip išlaikyti ryšį su Lietuva. Tai ir „Team Lithuania“ iniciatyvos, ir užsienio lietuvių organizacijų augimo finansavimas, ir reguliarūs susitikimai, lietuvių dienos. 

Vis tik dar laukia daug darbų, kad jaustumėmės vienos didelės Lietuvos dalimi – mums būtina pagaliau išspręsti pilietybės išsaugojimo klausimą – kartą ir visiems laikams. Be to, reikia daugiau mokyklų, kuriose užsienio kalbomis gali mokytis grįžusių šeimų vaikai, reikia plėsti globalų lituanistinio švietimo tinklą, auginti profesionalų klubus, verslo konsultavimo tinklus, kad grįžę žmonės galėtų kurti sau darbo vietas.

O šiandien matome dar vieną iššūkį – pasaulio piliečių apygarda gali būti panaikinta, ėmėmės žingsnių, kad taip neatsitiktų.

Dėl ko labiausiai gailitės?

Labiausiai skaudu, kad referendume dėl pilietybės pritrūko 150 tūkst. balsų „už“, tad dabar turiu tikslą užtikrinti, kad Lietuva proaktyviai neatiminėtų pasų iš kitos valstybės pilietybę įgijusių lietuvių. Į Lietuvą grįžtantys žmonės mato ją ekonomiškai stiprėjančią, bet, deja, vis dar neapginančią kiekvieno žmogaus teisių į šeimą, lygiateisį gyvenimą. 

Esate ryški moteris politikoje, tačiau moterų vadovių daugelyje šalių vis dar nedaug. Kaip jaučiatės būdama jauniausia Vyriausybės ministrė?

Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad moterys lyderės vertinamos kitaip nei vyrai. Kartais visai nesąmoningai joms keliami didesni reikalavimai. O jei esi jauna moteris, tai lyg sprogstamasis užtaisas.

Esu ilgiausiai dirbusi ekonomikos ministrė nepriklausomoje Lietuvoje: valdėme pandemiją, prasidėjus karui ir užklupus infliacijai, radome sprendimų, kaip išlaikyti verslo konkurencingumą. Tai buvo ir Lietuvos augimo laikas: pradėjome dirbti su rinkomis nuo Seulo iki Silicio slėnio, atvedėme žinomus vardus – nuo vokiečių gynybos giganto „Rheinmetall“ iki garsiojo „Michelin“ gido, rūpinomės gynyba, stiprinome santykius su užsienio šalimis, kad verslui ir ten gyvenantiems lietuviams būtų daugiau galimybių. 

Nuveikėme daug svarbių darbų, bet kartais jaučiu, kad iki šiol turiu įrodinėti, jog esu „pakankamai gera“. Manau, su tuo susiduria nemažai moterų, ypač jaunų. Tikiuosi, kad man pavyks įkvėpti daugiau jų ir savo pavyzdžiu.

Kokia bus Lietuva po 50 metų?

Esu įsitikinusi, kad būsime pasaulio Lietuva, vieninga, stipri bendruomenė, nebeskirstanti savo piliečių į gyvenančius „ten“ ir „čia“. Viliuosi, kad pagaliau turėsime daugiau piliečių – išsaugosime pilietybę visiems. Norėčiau, kad visi kartu paverstume Lietuvą turtingiausia Europos valstybe. Mūsų žmonės darbštūs, turime aukštą darbo etiką, esame atviri, išsilavinę, patikimi. Jeigu politikai bus drąsūs, nepataikaus tamsai, stereotipams, mums pavyks. 

Lietuvai reikia daugiau ambicijų. Mes esame didesni, nei save matome. Turime suvienyti Londone, Edinburge, Birmingene, Peterbore, Kings Line ir visur kitur esančius talentus, kad kurtume modernią ir stiprią valstybę. 

BLIC klausimai

• Savaitgaliui pub‘as ar kinas?
  Pub’as arba savaitgalis gamtoje, prie ežero. 

• Dviratis ar automobilis?
  Dviratis, vienareikšmiškai. Teises turiu, bet vairuoju labai retai.

• Kokiu lietuvišku patiekalu nustebintum svečius?
  Ko gero, šaltibarščiais.

• Labiausiai patinkanti vieta Londone?
  Tūkstantmečio tiltas (Millennium Footbridge). Nuostabus jausmas juo eiti.

• Vynas ar alus?
  Alus. 

• Šuo ar katė?
  Katė. Turiu ir namie tokią draugę. 

• Kiek laiko skiriate grožio procedūroms?
  Daugiausiai laiko užtrunka plaukų plovimas. Naudoju 4 skirtingas priemones, kad mano garbanos gerai atrodytų.

Politinė reklama, bus apmokėta iš Laisvės partijos rinkimų sąskaitos.
​