Rugpjūčio 8, 2013
Londono Chelsea teatro scenoje – ir lietuviško gyvenimo patirtis
Spektaklio „Unprescribed“ akimirkos.

Daininkė iš Lietuvos Justina. Dana - režisierė iš Izraelio. Sarah - baleto šokėja iš JAV. Ir gražiabalsė Katherine iš Anglijos. Keturios skirtingos tautos, kalbos, kultūros. Tačiau merginas vienija daugybė dalykų: gyvenimas Londone, magistrantūros studijos Karališkojoje Centrinėje Kalbos ir Dramos Mokykloje (Royal Central School of Speech and Drama), jų įkurta teatro trupė The Sun Apparatus ir  pirmas jas visas subūręs spektaklis: rugpjūčio 10 dieną, šeštadienį, 19.30 val. žiūrovai kviečiami į Londono Chelsea teatrą, kuriame vyks „Unprescribed“  premjera. Pasak lietuvės Justinos Kaminskaitės, šis vaidinimas pulsuoja gyvenimo keturiose skirtingose šalyse ir gyvenimo Londone patirtimi. Justiną kalbina Jurgita Večkytė.


Kokiam žiūrovui skiriamas, rekomenduojamas šis spektaklis?
Žiūrovui, nenustygstančiam šeštadienio vakarą namuose, bet norinčiam kažko subtilesnio nei turistų pilnos miuziklų salės. „Unprescribed“ veikėjų lūpose skambančios temos: noras kontroliuoti, stabdančios baimės, pasikartojantys sapnai ir poreikis tobulinti save - galėtų būti atspirtis mąsliai nusiteikusio žiūrovo mintims. Bet spektaklyje gausu šokio, muzikos, vaizdų, tad anglų kalbos gerai suprasti nebūtina. Tai valanda aktyvaus poilsio akims.
Spektaklio nerekomenduoju tiems, kuriuos piktina moterys dėvinčios kelnes ar aukštakulnius, trikdo daržovės, šmaikštumai ir klasikinė muzika.

Spektaklio kūrėjos ir aktorės - visos iš skirtingų kraštų, kultūrų, kalbų. Ar netrukdė kūrybai tie skirtumai?
Nei kiek! Mūsų kultūros ir ypač kalbos skirtumai tik praturtino repeticijas. Esame net pririnkusios krūvelę geriausių pasisakymų, dažniausiai mano ir Danos klaidžiojimų anglų kalboje.
Visos savaip augame, savaip svajojame, turime skirtingų gabumų, bet ašis lieka ta pati: nepaisant skirtingų šaknų, esame keturios jaunos moterys, šiuo metu gyvenančios Londone. Be to, šiuos mokslo metus išlikome stiprios tik vystydamos sugebėjimą klausytis ir susiklausyti. Tokie įgūdžiai mūsų skirtumus sutepė kaip vyrius.

Ar pabaigusios studijas planuojate toliau kurti drauge? Ar išliks jūsų sukurta The Sun Apparatus trupė?
Dabartine trupės sudėtimi pasirodysime turbūt vienintelį kartą. Rudens viduryje viena iš mūsų išvažiuos namo, tuomet ieškosime būdų toliau dirbti kartu. Planuojame su „Unprescribed“ dalyvauti teatro festivaliuose, tad The Sun Apparatus išliks ir iš naujo atsikurs vis kitoje šalyje.
Susiburti į trupę, pastatyti spektaklį ir juo pradėti profesionalią veiklą teatre – toks buvo vienas iš pagrindinių mūsų mokslų tikslų. Džiugu, kad ne tik pažymėjome reikiamus langelius, bet ir atradome viena kitą.

Studijuoti į Londoną atvykai praėjusį rudenį. Ar šis miestas jau tapo tavo namais?
Dar nepradėjau Londone šaknytis, bet tikiuosi rudenį, pasibaigus mokslams, susipažinti su šio miesto gatvelėmis, kultūra ir žmonėmis. Kol kas pažįstu Londoną per atrastas taisykles: netikėti Google Maps, neišeiti iš namų nepažiūrėjus Journey Planner'io ir visuomet turėti vandens bei knygą. Tai savaime suprantami dalykai, bet vis kurį nors užmirštu :)
Per mokslo metus Londono mačiau tiek, kiek jo yra kelyje namai – paskaitos – namai. Na,  ir vakarais miesto panoramą matomą nuo rakinamų buto durų. Prieš atvykdama į Londoną nepilnus metus gyvenau Škotijoje, Glasgow mieste. Ten supratau, kad namai yra ne tiek geografinė padėtis, kiek vidinė būsena. Nuomojamas kambarys, kurį čia vadinu namais, yra labiau gyvenamoji vieta. Bet graži. Mažytis palėpinis kambarėlis, kuriame telpame kartu su draugu. O po mūsų penkiaaukščio pastato langais yra dirbtinai laukinis sodas su nokstančiais obuoliais.

Papasakok apie pirmąsias dienas Londone.  Kas šokiravo, su kuo sunku buvo susitaikyti?
Pirmąsias savaites Londone kebliausia buvo būti savimi. Čia atvykus reikėjo labai, labai greitai užaugti, susikaupti, persijungti į išlikimo būseną. Buto paieškas atsimenu kaip pusaklį nardymą tarp skelbimų ir telefono skambučių. Kokių tik pašiūrių neapžiūrėjome sekdami skelbimais „dvivietis kambarys su visais patogumais“!... Dar sunkiau man sekėsi darbo paieškos. Maniau, gerai moku anglų kalbą, turiu kojas, rankas, kūrybingą galvą, tikrai kam nors manęs reikės ir reikės greitai. Kur jau! Londone didelė koncentracija tų kūrybimgų galvų.

Ar galvoji grįžti į Lietuvą ar planuoji pasilikti Anglijoje?
Į Lietuvą tikrai grįšiu, tik šiuo metu nežinau, kaip greitai ir kaip ilgam. Vidinės būsenos vidinėmis būsenomis, bet Vilniuje laukia mano vietos. Per porą metų jų kaip reikiant pasiilgau. Ten augantys broliai, savas vanduo, skonį turinčios daržovės ir sava kalba. Baisiai ūksmingai poetiškai skamba, bet reikėjo išvykti iš namų, kad juos prisiminimuose atrasčiau.
Kita vertus, čia JK yra kolegos ir draugai, kuriuos sutikau studijuodama. Norėčiau čia pasilikti tol, kol turėsiu ką parvežti Lietuvai. Užtvirtintų įgūdžių, kūrybinę viziją, atraitotas rankoves. Tik kartais pagalvoju, gal mesti burtą, traukti namo ir jau grįžus žiūrėti, ką gero parvežiau?

Ar džiaugiesi pasirinkusi studijomis Londone - ar įsivaizdavai, kad būtent taip viskas ir bus?
Oi, pažiūrėjus atgal – studijas keturpėsčia praropojau, neįsivaizdavau, kad taip bus sunku! Bet džiaugiuosi irgi visomis keturiomis. Per šiuos metus supratau, kad nieko nesuprantu apie teatrą, ir dar liko laiko pradėti iš naujo tą supratimą tverti. Esu labai patenkinta pakitusiu požiūriu į darbą teatre ir savo galimybes. Paleidau užsispyrimą tapti aktore, domiuosi įvairiomis menų disciplinomis ir žinočiau, ką veikti bet kokio kalibro projekte.

Kur įsivaizduoji save pabaigusi studijas – ką norėtumei veikti?
Šviesiajame tunelio gale matau su bendraminčiais kuriamus pasirodymus. Kol būsiu Anglijoje, norėčiau tęsti darbą su kūrybiškai artimiausiais kurso draugais. Svajoju keliauti ir mokytis, ilgainiui mokyti. Ir dainuoti. Vėl rašyti dainas. Kuriant „Unprescribed“ pirmą kartą stipriau uždainavau per visus studijų metus. Ir prisiminiau, kaip tai gera.

Trumpai apie spektaklį
„Unprescribed“ žiūrovus nukelia į privačią kliniką. Joje ieškoma būdų išsivaduoti iš šiuolaikinių psichosocialinių problemų. Vyksta atvirų durų renginys, kuriame pristatoma klinikos veikla. Griežta vadovė, padedama tylios asistentės, klientus panardina į terapijos procedūras, savigalbos literatūrą ir motyvacines kalbas. Asistentė neištaria nei žodžio, tačiau nuo jos skrupulingo darbo ir gero elgesio priklauso sklandi renginio baigtis.
Spektaklyje klausiame, kiek prasmingos yra pastangos atsitverti nuo „netikusios“ dalelės, bet – dalelės savęs.„Get ready to kick that feeling away“ – sako klinikos vadovė išsivadavimo iš baimės pratime. Tokių pratimų taikinys - visi nepriimtini mūsų jausmai ir varginančios būsenos. Ar galima jas išplauti, iškalbėti, iššokti, išguiti vaizduotės jėga, išdainuoti ar paslėpti sutramdžius? Ir kokios vakaro baigties mums iš tikrųjų reikia?

The Sun Apparatus teatro trupės spektaklis „Unprescribed“ 
Rugpjūčio 10 dieną, šeštadienį, 19.30 val.
Londono Chelsea teatras, 7 Worlds End Place, King's Road, Londonas SW10 0DR
Artimiausias metro: Fulham Broadway, Earl‘s Court
Bilietai: £9 - £12, studentams - £7
Bilietai ir daugiau info:
http://thesunapparatus.wordpress.com/

 

Raktažodžiai: PasikultūrinimuispektaklisChelsea

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta