Lapkričio 22, 2017
RUDUO NIUJORKE. Pažintis su niekada nemiegančiu miestu
ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Visada norėjau pamatyti Niujorką spalį, kai Centriniame parke nusidriekia auksinių lapų takas ir lauko kavinės vilioja jaukiai įsitaisius terasoje gurkšnoti karštą šokoladą…. Tik ne šiais metais! Penktadienio rytą nusileidus JFK oro uoste, mus pasitiko tobulai žydras dangus ir vasariški orai. Išsinėrėme iš šiltų drabužių, pasiryškinome lūpas ir, nepaisydamos „jet lag“, išdūmėme į Manhataną pradėti pažinties su niekada nemiegančiu miestu.

Nors pirminiame plane buvo pietinė Manhatano dalis, prieš mus kažkaip išniro iškaba „Little Italy“. Truputį pasižvalgiusios į siaurame šaligatvyje išrikiuotus nedidelius staliukus, prisėdome restorane „Lunella“. Puikus aptarnavimas sužavėjo, bet paaiškėjo, jog maistas ten gaminamas be meilės – pigūs ingredientai ir jokios estetikos. Lazaniją aš pati, nieko bendra su Italija neturinti lietuvaitė, išsikepčiau skanesnę! Visgi nusivylimą atpirko darbuotojų geranoriškumas. Palikusios lagaminus restorano patalpose, pėsčiomis išsileidome į Baterijos parką, apsuptą finansų rajono dangoraižių. Pakeliui pamatėme miesto rotušę, tolumoje nusidriekusį Bruklino tiltą, apžiūrėjome 9/11 memorialą ir Pasaulio prekybos centrą.

Atžingsniavus iki parko, kojos pradėjo nebenešti, todėl neatsispyrėme prisėsti pakrantėje įsikūrusiame lauko bare „Pier A Harbor House“, iš kurio matyti saulės nutvieksta Laisvės statula. Žuvėdros, mirguliuojantis vanduo ir šalti gėrimai miesto šurmulį kelioms akimirkoms nunešė užmarštin. Tarsi atostogos pajūryje… Kiek patinginiavusios saulėkaitoje, nusprendėme ieškoti kelto, nemokamai plukdančio aplink Laisvės statulą. Parko gale radusios prieplauką, buvome pasitiktos bilietus pardavinėjančio vyruko. Mums į rankas brukdamas lankstinuką, jis sakėsi siūląs perpus pigesnius bilietus į paskutinį keltą – vos 25 doleriai! Patrypčiojusios vietoje, visgi nuejome vidun, kur apsaugos darbuotojas mus pradžiugino patvirtindamas, jog yra nemokamas Steiteno salos keltas, iš kurio atsiveria vaizdas į statulą. Ak! Sutaupėme šlamančiųjų. 

Išplaukėme vakarop. Saulei judant horizonto link, tolome nuo tviskančių dangoraižių, o deglą laikanti dama vis ryškėjo. Užteko ja pasigrožėti nuo kelto denio, mat visai neviliojo mintis valandas leisti ilgoje eilėje tarp norinčiųjų patekti į Laisvės salą. Steiteno salos prieplauka labai nesužavėjo, todėl tuoj pat stojome laukti kelto atgal. Pradėjo temti. Horizonte pasirodė naktinio Manhatano žiburiai, užplūdo ramybės jausmas. 

Panorusios prisėsti artimiausiame bare, supratome, jog priešingai nuo Londono Sičio, Niujorko finansinis rajonas penktadienius pasitinka tyliau. Išeikvojusios visas pirmosios paros jėgas, padėkojusios italams už bagažo priežiūrą, pasigavome benamiais nusėtą metro ir pajudėjome į menais pagarsėjusį Bušviko rajoną Brukline, kur mūsų laukė poilsis.

Šeštadienį nutarėme pradėti kultūringai – nuo Metropoliteno muziejaus Penktojoje aveniu. Prieš pasinerdamos į meno gilumas, prisėdome ant vieno iš Parko aveniu išrikiuotų suoliukų išgerti latės ir suvalgyti po nepadoriai didelį keksiuką. Ananasinis buvo gabalėlis dangaus! Atidžiai nepažiūrėjusios į adresą, nuklydome iki „Met Breuer“, Medisono aveniu įsikūrusios, moderniajam menui skirtos muziejaus erdvės. Muziejus už įėjimą leidžia susimokėti, kiek nori (kiti gi be išlygų prašo 25 dolerių, o tai norintiems apeiti keletą muziejų iškart atsiliepia piniginei), ir tą pati bilietą naudoti pagrindiniame Metropoliteno pastate. Greitai apžiūrėjusios indų fotografijos ir „pokario kliedesių“ parodas, likusią popietę praleidome pagrindinėse salėse – ėjome, ėjome ir pabaigos nematėme. Paskendusi tarp japoniškų, egiptietiškų ir kitų egzotiškų objektų, vos radau kelią į tikslą – modernaus meno erdves, kuriose laukė Chagallas, Picasso ir kiti. Pamoką išmokau: per keturių dienų atostogas visų muziejaus kampų neiššniukštinėsi – geriau iškart rinktis mėgstamiausias epochas. Menui skirtą popietę užbaigėme Metropoliteno bare ant stogo, nuo kurio ne tik atsiveria stulbinantys vaizdai į Centrinį parką bei dangoraižius, bet ir galima pasigėrėti baltutėle argentiniečių menininko A. V. Rojaso instaliacija. 

Vakarop laiko turėjome tik greitam maistui, todėl pakeliui į Taimso aikštę užsukome į Amerikoje populiarų greito meksikietiško maisto restoraną „Chipotle“. Dešimt dolerių, dvigubai tiek minučių ir sočios žingsniuojame toliau. Kuo arčiau garsiųjų reklamos ekranų, tuo mažiau vietos kojai pastatyti. Galiausiai teko brautis pro žmones ir abi suirzome. Panorome pasislėpti nuo šurmulio ir pakilome į barą „St. Cloud Social“, įsikūrusį ant ikoniškojo „Knickerbocker“ viešbučio stogo. Nepaisydama vėsaus vakaro, nusimečiau batus ir su taure Pinot noir įsitaisiau ant sofutės. Panašu, kad dauguma svečių šiame bare ne vietiniai, todėl autentiška atmosfera nealsuoja, nors sėdėti dangoraižių apsuptyje yra gana jauku.

Ilgai netrukusios pajudėjome Ist Vilidžo link. Vienas Londono amerikietis primygtinai rekomendavo barą „Please Don’t Tell“ ir mano draugei Laurai užteko užsispyrimo į jį patekti. Kaip visada pakeliui bandėme pamatyti netoliese esančių įdomybių, todėl pirmiausia išlipome Vašingtono skvere, kuriame aštrialiežuvis muzikantas žiūrovus linksmino dainomis apie D. Trumpą ir lytinius organus. Plojimai už humoro jausmą! Visgi mūsų tikslas buvo tas baras, apie kurį pasakoti neverta (tuoj suprasit, kodėl). Dar pažingsniavus žemėlapis pradėjo rodyti, jog atvykome, tačiau jokios iškabos nebuvo. Gretimo baro apsaugininkas, tarsi jau šimtąkart klaustas, užtikrintai mostelėjo į dešrainių parduotuvę kitapus gatvės. Cha, na ir vietelė… Viduje radome siauras duris ir raudoną telefoną. Registratorė kaip tik kažką šiltai išlydėjo, todėl mes tuoj pat pasiprašėme vidun. „Turite palaukti tris valandas – tokia yra eilė,“ – išdėstė šiek tiek susireikšminusios damulės balsu. Kažin, kokiais fejerverkais visus stebina, kad vėlyvą vakarą dar reikia šitiek laukti?! Nujausdama tuščią reikalą, sužinoti visai nenorėjau, bet Laurai smalsumas nė kiek neišgaravo ir, palikusios savo telefono numerį, patraukėme „stumti“ laiko. Prisėdome netoliese esančioje aludėje „Proletariat“, siūlančioje neįprasto skonio alų nepretenzingoje aplinkoje. Verta išbandyti ne tik alaus snobams, bet ir paprastai jo negeriantiems. Vos paragavusi rūgštoko alaus, pajutau „jet lag“ ir miegas pradėjo lipinti akis. Geriau jau tas baras būtų atimantis žadą! Pasipūtusi registratorė paskambino kiek anksčiau, bet privertė dar dvidešimt minučių stoviniuoti už durų ir šitaip galutinai užgesino mano smalsumą, Mūsų į skruostus nebučiavo, tik abejingai uždarė duris, kai lengvai apsvaigusios nuo itin stiprių kokteilių pakilome eiti. Baras kaip baras, neverta daug pasakoti.

Sekmadienio rytas prasidėjo sunkiai. Ir kaip aš nepasimokau, kad tekila nėra geros savijautos eliksyras?! Ankstyvus pusryčius ir pasivažinėjimą dviračiais Centriniame parke išbraukėme iš dienotvarkės ir perpiet išsiruošėme į „Healthy Corner Juice Bar“ (visai netoli Taimso aikštės) skanauti vadinamųjų „acai bowls“, geriausių (ir, turbūt, madingiausių) pasaulyje sveikų pusryčių, kuriuos sudaro tirštas vaisių kokteilis dubenėlyje, pabarstytas avižiniais dribsniais, sėklomis ir, lyg jų dar būtų maža, vaisiais. Aštuoni doleriai ir aš jau kabinu špinatų tyrę su bananais, migdolų pienu ir kitokiomis gėrybėmis. 

Po pietų pagaliau atėjo metas pakilti virš miesto šurmulio. Pasisekė, kad turistų eilėje į „Top of The Rock“, ant Rokfelerio centro stogo įsikūrusią apžvalgos aikštelę, beveik neteko laukti, nes bilietus įsigijome iš anksto. Pralinksmino muzikinis šviesų šou lifte. Vaizdas viršuje, žinoma, gniaužė kvapą – Manhatanas kaip ant delno. Sakoma, jog iš šio dangoraižio, lyginant su kitais, atsiveria gražiausi vaizdai. Valandėlę kitą pasigėrėjusios miesto džiunglėmis, išskubėjome į Brukliną persirengti vakarienei.

Čelsio rajone ant viešbučio stogo (taip, taip, dar vienas stogas) įsikūręs kaimiško interjero restoranas „Gallow Green” skęsta augaluose ir lempučių šviesoje – itin romantiška ir jauku, tarsi sedėtumei miško aikštelėje. Gavome atsisėsti mediniame vagone, per kurio langą matyti „Empire State” pastatas. Iš europietiško meniu išsirinkome picas. Jaukiai ir skaniai pavalgiusios, atsidūrėme ant kito stogo – “Bar 230 Fifth”. Tvora tikrai aukšta, todėl teko grožėtis vien nakties dangumi ir jau kiek „pabodusio” „Empire State“ šviesomis. 

Net nepajutome, kaip išaušo paskutinė atostogų diena, pirmadienis. Dar tiek norėtumėme pamatyti... Žinoma, pirmiausia kapučino su fantastiškai didele ir saldžia amerikietiška bandelę vienoje Viršutinio Ist Saido kepyklėlėje, kurią atradome besivaikščiodamos. Akimis galėjau praryti visą vitriną, bet iš tikrųjų sugebėjau įveikti tik vieną. Įgijusios jėgų, patraukėme į skirtingas puses. Laura – į gamtos muziejų, o aš užsibrėžiau per tą laiką pamatyti kuo daugiau meno – „Neue“, Gugenheimą ir Modernaus meno muziejų (MoMA). „Neue“ galerija tiesiog traukte traukė dėl Klimto „Portrait of Adele Bloch-Bauer I“. Tądien kaip tik buvo atidaryta tik ta vienintelė salė. Kurį laiką pasigėrėjusi auksu tviskančiu, apie ypatingą gyvenimo istoriją bylojančiu paveikslu, nužingsniavau į šalia esantį Guggenheimą, kur vyko kiniečių modernaus meno paroda. Už įėjimą susimokėjusi 25 dolerius, gavau audio ir video gidą. Dairiausi neskubėdama, negalėjau atsidžiaugti popiete be griežto plano. Nupirkusi kūribiškumą skatinantį žaislą sūnėnui (kur kas įdomiau nei turistinės parduotuvės marškinėliai), per Centrinį parką pasileidau į Pietų Manhataną, į MoMA. Laikas tirpo, todėl nebuvau tikra, ar paviršutiniškas bėgiojimas nuo paveikslo prie paveikslo gali būti prasmingas užsiėmimas. Surizikavau. Ėjau tiesiai prie reikalo – pastovios muziejaus kolekcijos, kurioje V. Van Gogo „Žvaigždėta naktis“ pasirodė populiariausias tarp asmenukes besidarančių turistų. Dar spėjau pasigėrėti Monet, Picasso, Magrite'o ir kitų mokyklos vadovėliuose matytų meistrų darbais. Širdis tą popietę atsigavo ir grįžo jėgos.

Vakaras buvo skirtas Grinvičo kaimo tyrinėjimui. Neatsispyrėme nueiti į 64 Perry gatvę ir nusifotografuoti prie garsiųjų laiptų, ant kurių C. Bradshaw tiek kartų romantiškai atsisveikino su Mr. Big. Nemanykite, kad užeisite vidun: tokius smalsuolius kaip mes pasitinka grandinė su drausminančiais užrašais. Pakaks turistavimo, laikas suvalgyti gabalėlį Niujorko picos. Rasti nepretenzingą piceriją šiame dailiame rajone pasirodė nelengva, teko apeiti kelis nežinios kvartalus kol prieš mūsų akis išniro „Joe's Pizza“. Eilė ilga, tikriausiai skanu. Stebino, jog klientai šioje vos ne kebabinės stiliaus picerijoje pozavo asmenukėms. Tik prisėdusios sužinojome, jog vieta garsi ne tik dėl gardžios picos, bet ir scenos filme „Batman“. Desertui Niujorke gyvenanti draugė Lilly pakvietė išgerti (nors gal tiksliau suvalgyti) „pakvaišusių“ pieno kokteilių (angl. „crazy shakes“) restorane „Black Tap“. Net didžiausiems smaližiams tai būtų iššūkis! 

Apsalusios paskutinį vakarą paskyrėme džiazui. Netoliese esančiame legendiniame džiazo klube „Blue Note“ tą vakarą grojo kubiečių pianistas H. López-Nussa. Nors susimokėjome tik už vietas prie baro, antrajam koncertui gavome staliuką prie scenos. Pasisekė, mat paprastai bilietai prie stalų brangesni ir galioja tik vienam iš dviejų vakaro koncertų.

Niujorkas mus traukte įtraukė į savo sūkurį ir keturios dienos prabėgo akimirksniu. Jei grįžčiau dienai, ryte būtinai prisėsčiau jaukioje kepyklėlėje, praleisčiau porą valandų MoMO'je, pasivaikščiočiau Centriniame parke, nueičiau vakarienės „Gallow Green“ ir galiausiai su raudono vyno taure rankoje paskęsčiau vėlyvoje džiazo sesijoje „Blue Note“. 

Raktažodžiai: NiujorkasLagaminasLietuviai pasaulyje

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Patvirtinimo kodas

Panašūs straipsniai