Birželio 21, 2010
Keliautojas, išsigalvojęs visą pasaulį
DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ, 1
Andrius Užkalnis © Asmeninis albumas
Jau kitą antradienį, birželio 29 dieną, Lietuvos ambasadoje Londone Andrius Užkalnis pristatys savo antrą knygą – ‘Kelionių Istorijos’.  ‘Londonietė’ su rašytoju, ‘Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį’ autoriumi kalbėjosi apie keliones. 
 
Viename interviu sakei, kad apie keliones daugiausia pradėjai rašyti iš protesto ir beviltybės? 

Taip, iš neigiamų emocijų dažnai atsiranda postūmis bandyti daryti geriau. Vidutinio lietuviško pasakojimo apie keliones banalybė yra stingdanti kraują. Tai viena sričių, kur sunkiai nesusivaldau neišsikoliojęs, net jei paskui tenka gailėtis: žmonės, rašantys savo paprastus atsiliepimus, juk nieko blogo nenori, jie tiesiog kitaip nemoka.  

Mokykla mūsų neišmokė rašyti, nes vertė mokytis iš nemokšų, iš primityvių vidutinybių, kurie pateko į programas tik todėl, kad anuomet niekas daugiau nerašė. Šiandien Žemaitės lygio rašytoja galėtų nebent į Superamamas rašyti komentarus, jos nepriimtų net į varganiausią provincijos laikraštį. Nei pastabumo, nei humoro, nei įdomaus siužeto – nykus, tamsus dudenimas. O mes vertėme vaikus iš šito mokytis.  

Aš suprantu, kad ta mūsų literatūra vargana – tai jau geriau buvo imti verstines knygas ir iš jų mokyti vaikus. Jei mūsų krepšininkai žiūrėtų ne į geriausius, o į kažin kokius neūžaugas ir šlubius, vien todėl, kad jie „lietuviški žaidėjai“, ką turėtume? Jūs manote, mūsų tenisininkas Ričardas Berankis šiemet patektų į Wimbledon‘ą, jei jį būtų auklėję ne Floridos aikštelėje, o Rumšiškių liaudies buities muziejuje? 

Kaip galvoji, ar lietuviai yra mėgstanti ir mokanti keliauti tauta?  

Manau, moka keliauti geriau, nei jiems patiems atrodo. Su kelionėmis lietuviams dažnai kaip su visu likusiu gyvenimu: mes mėgstam pabumbėti ir šiek tiek būtinai aimanuoti, net jei viskas gerai. Todėl lietuviai kartais apsimeta netikusiais keliautojais ir nelaimėliais, gal todėl, kad drovisi girtis.  

Aš dar niekada gyvenime nemačiau didesnių keliautojų už australus, tuos vadinamuosius 'backpacker'ius'. Jie tiesiog ant pečių užsimeta kuprines, jiems nereikia komforto, jie nežino, kur miegos ir ką valgys. Jie tiesiog keliauja per pasaulį. Dažnai aukoja karjeras, nes keliauja pusę savo gyvenimo. Ką tu manai apie tokius 'backpacker'ius'? 

Australai apskritai keista tauta, kelionių prasme. Australų yra emigravusi didesnė dalis tautos, nei lietuvių. Jie gyvena taip toli nuo visur, kad jų kelionės ilgos ir kartais apskritai nesibaigia.  

Aš nieko neturiu prieš kupriniuotus keliautojus, ar prieš tuos, kas gyvena po tiltais. Daug kam galėjo pasirodyti, kad aš, išpaikintas kai kurių gana patogių kelionių savo gyvenime (nors jų irgi turėjau visokių), į juos žiūriu iš aukšto. Nieko panašaus. Aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas gali ir turi keliauti taip, kaip jam geriau, kaip jam tuo metu leidžia piniginė ir sąlygos.  

Tačiau kai kitaip keliaujantys man pradeda aiškinti, kad tik jų keliavimas yra „tikras“, kad tik jie mato „tikrąją šalį“, ir kad jie yra morališkai pranašesni, dėvėdami savo kelionės pigumą kaip kažin kokį garbės ženklą, tai nesiruošių jų klausytis tylėdamas. Jie yra kaip kai kurie „Apple“ įrangos gerbėjai – jiems nepakanka mylėti, bučiuoti ir glostyti savo iPod‘us, iPad‘us, iPhone‘us ir iMac‘us, jiems būtinai reikia dar mušti būgnus ir bliauti, kad visi kiti, kurie į jų bažnyčią neina, yra nesusipratėliai ir nėra pažinę tikrosios šviesos. Taip ir kai kurie pigiųjų kelionių išpažinėjai. Jiems pigumas, kuprinė ir neplauti plaukai tampa ideologija ir pagrindiniu pasididžiavimu. Neturiu jiems nei kantrybės, nei atlaidumo. Šaipiausi ir šaipysiuos. 

Koks tu esi keliautojas? Ar tau būtinai reikia komforto ar esi spontaniškas – bus kaip bus? 

Komfortas nebūtinas: galiu būti labai ištvermingas ir nereiklus. Tačiau jei kartais galima už protingą pinigų sumą leisti sau geresnį vaizdą pro viešbučio langą arba nakvoti pačiame miesto centre, o gal būti arčiau jūros, aš dažnai būnu linkęs tokia galimybe pasinaudoti.  Viešbučiai man yra ne tik vieta, kur miegu. 

Viešbučiai man yra kelionės dalis; ta vieta, kur susiguli mano mintys, kur stiprus ir karštas dušas nuplauna dienos nuovargį, kur geri pusryčiai įkrauna energijos visai dienai. Viešbučio kambaryje darbo stalas – mano antras kabinetas, aš prie tų stalų esu praleidęs daugybę valandų įvairiausiose pasaulio vietose ir kreipiu dėmesį į tuos dalykus.  

Skaičiau biografinę knygą apie Marselį Prustą. Labai įstrigo pasakojimas apie tai, kaip jis traukinių stotyse skaitydavo tvarkaraščius ir savo didžiulės fantazijos dėka nukeliaudavo į tolimiausius pasaulio kraštus. Sigitas Parulskis rašo, kad 'keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos'. Ar reikalinga fantazija keliaujant? 

Ak jau tas Sigitas Parulskis – manau, šiuo posakiu sąmoningai provokavo ir erzino. Kartais iškiliems lietuviams prasimuša visokios anti-kelioninės mintys. Kažkada Arvydas Juozaitis pareiškė, kad negalima keliauti į užsienį, kol neišlandžiojai Lietuvoje kiekvieno kaimo ir vienkiemio, ar kažko panašaus. Nesu linkęs į tai labai rimtai žiūrėti. 

O fantazijos tikrai reikia, bent jau man. Aš nematyčiau tikslo keliauti, jei neturėčiau išsigalvojęs viso pasaulio – fizinės kelionės man tik takeliai, kurie sujungia svajonių erdves su mano realybe.  

Knygoje paneigi daugybę mūsų įsitikinimų, susiformavusių stereotipų. Indijos nerandi už ką dievinti, Ameriką  - garbini. Prieštarauji masei lietuvių? 

Mano toks darbas - prieštarauti: tikriausiai geriausiai išsikristalizuoja įdomios mintys tuomet, kai su kuo nors labai stipriai nesutinku.  

Žavėjimasis ar nesižavėjimas Indija – ilga istorija, bet pasakysiu taip: didelė dalis to dvasingumo, kuriuo daugelis taip žavisi, yra užnuodytas skurdo, arogancijos ir žiaurumo, kurio ten per akis. Indija gali būti labai primityvi, labai nuspėjama, godi, ciniška, dviveidė ir brutali, tik šie bruožai ne visada atsiveria tam, kas atvažiuoja ten iš Europos. Indija labai moka tarnauti ponams, bet labai šlykščiai elgiasi su varguoliais ir tarnais. 

Dėl Amerikos: mūsų santykis su ja yra gana skausmingas – ji didelė ir galinga ir daug kuo mus žavi, o būdingas amerikietis yra labai artimas lietuviui savo ambicingumu, pasiryžimu daug dirbti ir beribėmis svajonėmis. Kartu mes jaučiame didelį nevisavertiškumo kompleksą prieš ją, ir todėl dažnai bubename, kaip paauglys bubena prieš tėvus. 

Kai kurie 'Kelionių Istorijos' tekstai jau buvo spausdinti žurnalę 'Istorijos'. Ar nebus skaitantiems knygą 'deja vu' jausmo – kažkur tai jau girdėjau? 

Manau, kad nebus: knygoje tie tekstai atrodo visai kitaip, nei žurnale. Be to, jie perrašyti, plėsti, redaguoti, karpyti, tobulinti. Straipsnių rengimas spaudai užėmė tiek laiko ir jėgų, kad kartais atrodė, kad naujai parašyti visa tai galima būtų greičiau.  

Jau kalbama apie kitas tavo knygas. 'Delfis' rašo, kad mokysi britus apie atvykėlius iš Rytų Europos, skustomis galvomis, geriančius kefyrą ir mėgstančius rūkytą dešrą? 

Tai gal bus trisdešimt trečioji ar vienuoliktoji knyga. Čia išėjo taip: per pristatymą Vilniuje manęs paklausė apie tai, ar nenoriu bandyti parašyti knygos kita kalba, kitai auditorijai. Tuomet neapdairiai pasidalinau sumanymu rašyti angliškai auditorija apie mus, naują kultūrinę grupę jų žemėje - rytų europiečius (taip, būtent rytų europiečius, niekas mūsų nevadina ir nelaiko „šiaurės europiečiais“, išskyrus kai kuriuos kompleksuotus pedantus pačioje Lietuvoje). Kada nors galbūt ir šį sumanymą įgyvendinsiu. 

O trečioji mano knyga vadinsis „Prijaukintoji Anglija“ – pirmosios „Anglijos“ tęsinys, apie tai, kas nepateko į ją, ir gausiai minčių apie tai, kaip lietuviai Anglijoje įsikūrė ir ją padarė savo šalimi. Šios knygos rankraštį atiduosiu rudenį, o pasirodys ji prieš Kalėdas. 

2011 m. bus knyga apie Japoniją ir jos žmones – ne tik ir ne tiek egzotinius japonus, bet apie paprastų profesijų ir mažų likimų žmones, iš kurių susidaro ta neišpasakytai keista ir magiška šalis. 

Vieni sako – nesvarbi pati kelionė, bet svarbus jos tikslas. Kiti – svarbiausia tikslas, o ne kelionė. Kas svarbiausia tau kelionėse? 

Be abejo, ir viena, ir kita: myliu ir kelionės tikslą, ir transporto priemones, bet svarbiausia man yra būtent svajonė, tas išgalvotas pasaulis. Kažkada būtent Tavo žurnalui pasakiau – viskas gyvenime prasideda nuo svajonės, tas sakinys tuomet pataikė į antraštę, o iš jos – į mano tinklalapio patį vidurį. Geriausios kelionės būna tos, kurias visų pirma gerai išsigalvoju. 

Kuri iš tavo aprašytų (ar dar neaprašyta) šalis tau įsiminė labiausiai?    

Norėjau pasakyti, kad labiausiai įsiminė Japonija, nes visai kitokia, nei visas iki tol matytas pasaulis, bet pagalvojau, ir vis dėlto - Jungtinės Amerikos Valstijos man buvo neprilygstamos pojūčių aštrumu. Ten nuvažiavęs jaučiuosi iš naujo gimęs. Ten geriu į save visą aplinką, visus vaizdus ir potyrius, kaip niekur kitur. Gal taip yra dar ir dėl to, kad Amerikoje - skirtingai nuo Japonijos - nėra kalbos barjero, todėl viskas, ką matau, perskaitau, išgirstu, ten eina tiesiai į kraują, kala tiesiai į kaukolę.   

Amerikoje supratau, kad čia labai man artima šalis, labai artimi žmonės, kad net tie dalykai, kurie iki tol nematyti, žaibiškai suprantami, iš pirmo žvilgsnio aiškūs. Lyg ten būčiau gyvenęs ankstesniame gyvenime. Kai pirmą kartą važiavau automobiliu per Los Andželą tarp palmių, kai pirmą kartą naktį atvažiavau į pustuštį motelį prie kelio, jaučiausi, lyg ten jau būčiau gyvenęs.

Tavo svajonių kelionė? Kokia ji?

Mano svajonių kelionė būtų nuskristi į Japoniją ne taip, kaip visada - iškišus liežuvį, stengiantis nepraganyti nė vienos minutės, ir keliauti neskubant, išsimiegant, negailint laiko gilinimuisi, iš miesto į miestelį, eiti per keistus muziejus, kalbėtis su žmonėmis, nakvoti kaimeliuose ir gerti sakę iki vėlyvo vakaro su vietos žurnalistais, klausantis jų istorijų, persisotinti jų knygynais ir meno galerijomis, parduotuvėmis ir tiesiog gatvėmis. Ir kad tokia kelionė tęstųsi kelias savaites. 

Andriaus Užkalnio knygos 'Kelionių istorijos' pristatymas Lietuvos ambasadoje Londone (84 Gloucester Place, Londonas W1U 6AU), birželio 29 d., antradienį, 19 val. Renginys nemokamas, norinčius dalyvauti prašome registruotis  [email protected]  arba tel. 020 7935 9872.

DĖMESIO: dėl paskelbto gedulo Andriaus Užkalnio knygos 'Kelionių istorijos' pristatymas, turėjęs vykti birželio 29 d., atidedamas iki poatostoginės rugsėjo 21-osios d. 

Daugiau informacijos apie Andrių Užkalnį galite rasti tinklapyje www.andrius.com.




Raktažodžiai: Andrius UžkalniskelionėsAnglijaknygos

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta