Ir kai po darbų savaitės, atrodo, nesinori nieko, o už lango krapnoja ir taškosi rudeninis lietus, ateina tobulas laikas – savaitgalis! Rytas. Lėtai atmerkiu akis...ir anksčiau, nei pamatau, pajaučiu, kaip pro užuolaidos kraštą į kambarį mėgina žvilgtelėti ryškios geltonos šviesos takas. Saulė! Ir visai nereikia, kad ji šildytų, pakanka, kad saulė visam aplinkiniam pasauliui suteiktų to „skanaus“ ryškumo, pajautimo, kad viskas yra geriau nei gerai, o nuo darbo laisvos dienos neturės nei pradžios, nei pabaigos.

„Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos!“ - įdomu tai, kad šį seną lietuvišką posakį gerokai dažniau vartoju aš, menka grybautoja – pradinukė, nei mano gera draugė, užauginta Nemuno vingių ir Dzūkijos miškų. Anot jos, grybauti lietuviai pradėjo norėdami papildomo maisto prasimanyti. O aš manau, kad tikrieji grybautojai labiau panašūs į šnipus (žino labai slaptas vietas) ir kolekcininkus (renka tik ypatingai gerus grybus). Ir štai ką aš jums noriu pasakyti – grybauti miške, kur auga grybai, gerokai įdomiau, nei ten, kur grybų nėra!

Labanoro regioninio parko aukštybės.

Labanoro girios "skulptūra".

Grybų karalius.

Labanoro regioninis parkas.

Bet pradėkime nuo pradžių. Molėtų plentas labai tinka, jei dar nesinori į širdį įsileisti rudeninio liūdesiuko. Ilgai ilgai važiuojant matosi atviri laukai, užlieti šviesos, pavienės sodybos ir laukuose lėtai ropojantys traktoriukai, padedantys nukasti bulves. Jei išlipsi ir prieisi, pamatysi, kad pats bulviakasis - ne tik darbas, bet ir bendravimo būdas: „Ė, Jonai, o tai su Adele pas tave rimtai? Manoji, sako, gerai būtų netoliese tokią draugę turėti“, - nugirdau pokalbį. Geras jausmas – liesti savo žemę, savo bulvę ir dar apie meilę kalbėtis...

Pravažiuojame kelias kavinukes, bet sustojame tik už didžiosios Molėtų sankryžos pasukę į Labanoro girią. Nedaug tepavažiavus prieš akis išnyra ryški medinė sodybėlė, vaišinanti lietuviškais patiekalais iš tų pačių bulvių. Nors ne, pakalbėjus su savininke Gražvyda paaiškėja, kad išrinkti bulvių rūšį, kad ši ir gero tų metų derliaus būtų, ir žiemą atlaikytų, ir skaniai į tą lietuvių mylimą (ne mėgiamą, nes mėgsta tai nevisi) cepeliną ar bulvinį blyną tinkamai suliptų - visai nelengvas darbas! Ši žavi užeiga dirba tik iki pirmųjų šalnų (maždaug iki lapkričio mėn) ir išsiruošus grybauti į Labanorą užeiti tikrai verta. Nors kava galėtų būti skanesnė, patiekalai nei skoniu, nei kaina nesiskundžia. Ypač smagu, kad šeimininkams valgantys ne tik piniginių savininkai, bet ir draugai, su kuriais smagu pakalbėti. Išbandę virtuvės ypatumus ir pasisupę hamake, patraukėme toliau.

Ponia Gražvyda - Cepelinų užeigos savininkė.

Ne iš visų bulvių gaunasi geri cepelinai.

Bulviniai blynukai minkšti it pasaka.

Romantiška užeigos terasa jauki ir rudenį.

Romantiškas hamakas.

Užeiga "Cepelinų gryčia".

Vingiuotas keliukas smagiai atvedė prie nedidelės akmeninės bažnytėlės. Nepamaldiems ir ne istorikams šį punktą galima ir aplenkti. Sustoti būtina tik tiems, kas nori paprastą grybavimą paversti beveik kultūrine ekskursija:) Taigi, akmens mūro Stirnių Šv. Jono Krikštytojo nukankinimo bažnyčia pastatyta 1936 - 1938 m. Jai pasisekė, nes ji nesudegė, kaip toje pačioje Labanoro seniūnijoje esanti Labanoro Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia. Kita vertus, nežinia, kam pasisekė labiau, nes sudegusioji bažnyčia atstatyta, o po gaisro parapijiečiai (1965 m.) po altoriumi rado Labanoro vardu pavadintą lobį – 15 a. pradžios sidabrinių monetų . Su Labanoru siejasi ir retas lietuviškas muzikos instrumentas – vadinamoji Labanoro dūda, o Škotijoje - dūdmaišiu. Šią dūdą žmonės girdėdavo per Labanorinės atlaidus, kuriuos švenčia jau daugiau nei 600 metų.

Gerai gerai. Grįžtu prie grybų. Tai štai, jei gražų, margą, darganotą, gaivų lietuvišką rudenį atsidursite tame kelyje į Labanoro girią, tai maždaug dviem kilometrais toliau, nei minėtoji bažnyčia, nerkite į miško tankmę. Laikykitės dešinės pusės (nors, tiesą sakant, turiu įtarimą, kad ir kita pusė – ne prastesnė). Važiuoti reikia tol, kol širdis lieps sustoti. Esu tikra - netoliese pamatysite proskyną. Aš galvojau, kad tik gazeliškai perstraksėsiu šią vidutiniško malonumo vietovę, idant pasiekčiau gražų mišką, esantį už jos. Ir štai tada manęs laukė didžiausias grybinis atradimas - iškirsto ir kiek ataugusio miško „vėžėse“ išvydau dešimtis drąsiai pridygusių grybų. Ir ne šiaip kokių gražuolių ūmėdžių ar kalpokų. Žmonės, mielieji, tik tie, kas yra grybavę mūsų pušimis ir rudeniu ošiančiuose miškuose supras jausmą, kai vieną po kito pjoviau gražuolius šilbaravykius, iki tol tik knygose matytus raudonikius, mažytes, ir tokias skanias šoninės ir svogūniuko kompanijoje voveruškas, ir, žinoma, nepakartojamus savo stoto didybe tikrinius baravykus!

Iš pasakiškos grybų karalystės į realybę mane grąžino du faktai – nebepakeliamas krepšys, pilnas grybų, nuo gryno oro ir radinių apsvaigusi galva ir...vyro skambutis. Štai tuomet, žygiuojant prie mašinos ir pamačius nustebusias vyro akis (iki tos akimirkos visus valgomus grybus rasdavo tik jis, o aš specializavausi ūmėdžių skaičiavime ir musmiryčių fotografavime), aš ir supratau, kaip gera grybauti rudenį nuostabiame lietuviškame miške, kuriame yra grybų!!!!

Adresų knygelė

Cepelinų gryčia - Juočių kaimas, Molėtų rajonas (važiuojant nuo Vilniaus ties Molėtais iš plento sukti į dešinę link Ignalinos).

 Stirnių Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo bažnyčia, parapija. Stirnių kaimas, Mindūnų seniūnija, Molėtų rajono savivaldybė.

 Labanoro giria - apie 2-3 km už Stirnių bažnyčios link Ignalinos.

Netoliese esantys įdomūs objektai: 

Lietuvos etnokosmologijos muziejus - Kulionių kaimas, Čiulėnų seniūnija, Molėtų rajonas – www.cosmos.lt.

Molėtų observatorija - Kulionių kaimas, Molėtų rajonas – www. mao.tfai.vu.lt.

Baltadvario pilis - Baltadvario kaimas, Molėtų rajonas (Pilį XVI a. statė kviestiniai meistrai iš Švedijos. Ji įėjo į Lietuvos vidurinės dalies gynybos sistemą: saugojo senąjį Vilniaus-Rygos kelią. XVII a. buvo pastatyti dvaro rūmai, įrengtas renesansinis sodas, 1695 m. pilis atiteko Vilniaus misionierių vienuolynui. Baltadvario pilis tai karinė medžio ir akmens architektūra).

Alantos dvaras - muziejus - Naujasodžio kaimas, Alantos seniūnija, Molėtų raj. savivaldybė.

Molėtų krašto muziejus - Inturkės g. 4, Molėtai – www.muziejus.moletai.lt.

Gražuolis miškas - norintiems grybų sukti čia.

Laimikis.

Ponas Jonas bulves kasa su daina.

Raudonikiai - visame gražume.

Rudens rapsodija.

Ruduo...

Šilbaravykiai.

Stirnių bažnyčia.

Verta pasigrožėti upelio "kasomis".

Voveraitės.