Gruodžio 7, 2015
Apie sniegą ir Kalėdų stebuklus
visokiedalykai.blogspot.com
© www.pinterest.com

Gal dėl to, kad mano mieste kvepia pavasariu, vakar užsisvajojau apie sniegą. Baltą ir purų. Lėtai krentantį iš apsiniaukusio dangaus ant įšalusios žemės ir žalių pušų viršūnių.

Prisiminiau, koks geras jausmas nuspalvindavo dieną, kai pabusdavau ryte šiltame kambaryje tėvų namuose ir pro savo langą pamatydavau apsnigtą mišką. Žinojau, kad netrukus nusileisiu į cinamonu kvepiančią virtuvę, paglostysiu vis dar saldžiai miegantį šunį, tyliai, kad nieko nepažadinčiau, pasidarysiu čiobrelių arbatos. Paskui atsisėsiu į supamąją kėdę prie lango, apsiklosiu ryškiai geltonu pledu, mažais gurkšneliais gersiu kvepiančią šilumą ir žiūrėsiu į tyliai iš dangaus krentančias snaiges.

Galbūt į akaciją po mano langus šįryt atskris sniegenos ryškiai raudonais pilvukais. Galbūt į tėčio sukaltą lesyklą obelyje atstriksės iš miško rudauodegė voverytė. Šiandien žinau, kad niekur ir niekada nejaučiau tokios ramybės ir tokios pilnatvės, kaip tais jaukiais žiemos rytais šiltuose tėvų namuose.

Vilnius be to man visada buvo ir meilės miestas. Ypač žiemą. Tad mintimis vėlgi nuklystu į žiemos vakarus, praleistus klajojant po naktinio Vilniaus gatves. Kai tyliai pleveno snaigės senų žibintų šviesoje. Kai labiau už karštą vyną, žvakes ir židinyje spragsinčias malkas šildė mylimo žmogaus ranka, lengvai spustelinti sužvarbusius pirštus: "Ar nesušalai?" Keista, kažkodėl žiemą visada įsimyliu..

Prisimenu, kaip spindėjo akys, ir ankstyvi rytai kvepėjo mandarinais, o popietės - kava su cinamonu. Kaip šerkšnas padengdavo blakstienas nuo šilto lūpų kvapo. Kaip šąlančiame danguje, aplink mėnulį spindinčiame rate, naktyje nušvitusiame lange, kiekvieno praeivio veide galėjai išskaityti visiems žinomą, bet vis tiek labai saugomą paslaptį - Kalėdos artėja...

Per Kalėdas visiems norisi buti geresniems. Staiga tampa drąsu apkabinti mielą žmogų ir padėkoti už jo buvimą šalia. Veidus nuspalvina šypsenos mintyse matant mylimų žmonių akis, kai Kalėdų rytą, vos pabudę, jie išpakuos rūpestingai į spalvotą popierių suvyniotas dovanas. Žiema tampa nebe tokia šalta nuo sklindančių gatvėje šventinių pyragų kvapų.

Žinau, kad kartais pamirštu Kalėdų stebuklą. Kasdieniai darbai ir rūpesčiai tarsi aptraukia akis rūku ir per tą šydą nebematau spindinčiomis lemputėmis pasipuošusio miesto. Žinau, kad kartais būnu tiek pavargusi, kad iš parduotuvių sklindančios kalėdinės muzikos garsai erzina ir verčia paspartinti žingsnį. Tačiau vieną trumpą akimirką, visai netikėtai, kai danguje įsižiebia pirmos žvaigždės ir artimiausi žmonės pradeda linkėti tų visokių dalykų, kurių vieni kitiems metai iš metų linkime, širdį užlieja tas sunkiai nusakomas jausmas, kvepiantis cinamonu ir mandarinais. Kalėdos..

Ir tuomet žinai, kad viskas bus gerai. Kad viskas, ko lauki, ateis. O gal netgi atėjo, tik reikia plačiai atmerkti akis ir pamatyti.

Visokių stebuklingų dalykų!
 

Raktažodžiai: Užrašaivisokie dalykaiKalėdosstebuklaižiemasniegas

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai