Sausio 5, 2016
Apie kelnes ir pavydą
Nuotraukoje - kompanijos Zara kelnės. Tokių irgi norėčiau.

Su drauge Amelija skersai išilgai skrodėme Londono Oxford gatvės parduotuves. Amelijai reikėjo kelnių. Man atiteko tinka/netinka patarėjos vaidmuo, kuris kažkaip labai greitai nusibodo. Kantriai tipenau į vieną, antrą, trečią parduotuvę. Lukūriavau ant sofkučių šalia persirengimo kabinų su panašaus likimo draugėmis bei vyriškiais. Žvilgtelėjus į jų veidus atrodė, kad jų damos matuojasi jau kokią dvidešimtąją suknelę.

„Pažiūrėk, ar šitos tinka, ar ne per aptemptos, ar ne per plačios“, – staipėsi Amelija prieš mane ir persirengimo kambarių veidrodžius. Galiausiai užėjome į Reiss. Tuomet ši parduotuvė dar nebuvo žinoma kaip Kate Middleton sužadėtuvių suknelės gimtinė. Net nuovargis išlakstė, kai iš kabinos Amelija išplaukė na su tokiomis kelnytėmis, kad wow – ir aš tokių norėjau.

„Ne, šitos tau nelabai tinka. O dar kokia kaina“, – išgirdau savo pačios žodžius, nors mintyse kartojau, kad labai labai tinka ir visi Londono jaunikiai neatsispirs tų paprastų juodų kelnių, aptempiančių Amelijos figūrą, žavesiui. Namo grįžome tuščiomis – Amelija be kelnių, aš – pavargusi fiziškai ir emociškai.

Šį įvykį vis prisimenu ne todėl, kad supratau, kad shopping’as su drauge man nevisuomet malonumas, bet todėl, kad būtent tą dieną, toje išprotėjusioje Oxford gatvės minioje, tarp ieškančių, kelnių, kojinių, sijonų, rakinių suvokiau, kad pavydžiu net savo geriausiai draugei. Pavydžiu to, ko neturiu. Pinigų drabužiams iš Reiss, tiesių plaukų, nes mano garbanojasi. Ir tų kelnių taip dailiai nugulusių ant Amelijos linijų.

Nežinau, ar kelnės, ar nelaiminga Amelija, privertė pagalvoti apie negražiąsias mūsų puses. Pavydas, kaip ta nemėgstama veido ar kūno dalis, kurią visi turime ir kurią nusukame nuo fotografo objektyvo, nes žinome – nuotraukose ji atrodo negražiai. Esame taip išsinagrinėję kiekvieną mūsų fizionomijos detalę, kad net nereikia specialistų pagalbos – žinome, kas mums tinka ir kas ne. Ir tobuliname kiekvieną netobulą liniją, kiek tik leidžia piniginė ir laikas.

Amelijai papasakojau apie tas kelnes ir pavydą. Tam, kad kažką pašalinti ar tobulintini, juk pirmiausiai turi pripažinti, kad turi. Susitaikiau, kad tų negražių pusių yra ne viena. Pavydas, galiu dėti pliusiuką, jau patvirtintas ir išnagrinėtas.

„Labai pavydžiu, bet atrodai nuostabiai“, – nuo šiol niekada nemeluoju Amelijai.

Raktažodžiai: UžrašaiMeilėRomantikaDraugaiStiliusMada

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai