Nesivaikykite krioklių, likite ties upėmis ir ežerais, kuriuos pažįstate {Don't go chasing waterfalls/ Please stick to the rivers and the lakes that you're used to}. Žinote šią dainą? Neklausykite jos žodžių, ieškokite gražiausių gyvenimo krioklių.
Nuostabi diena Brecon Beacons nacionaliniame parke pietų Velse. Su draugų grupe gaudome krioklius, ieškome įspūdingiausio.
Aš kartais galiu virsti tikrų tikriausia inoringąja princese ir iki gyvo kaulo užknisti net ir kantriausius. Tikrai ne iš blogos valios, tiesiog mano gyvenime tokie dalykai kaip nesuplauti indai ar neiškepta kiaušinienė neegzistuoja.
Draugai nepyksta, kai susimakaluoju gimtadienių datose. Jie žino, kad mano organizuojamuose vakarėliuose ras dailias dekoracijas, tik jau ne mišrainėmis nukrautus stalus, todėl atsineša savo užkandžius ar puola tepti sumuštinius atvykę. Jie kantrūs, nes kartais neriu į savo minčių vandenis, kaip ta žuvis Dory iš vaikiško multiko galiu klausinėti tų pačių dalykų daugybę kartų. Jie liudininkai mano gėdingiausių ir gražiausių gyvenimo akimirkų. Jiems galiu siųsti žinutę, kurią ruošiuosi siųsti jam. Nes įsimylėjau. Bet vėl kažkas ne taip. Gal tiesiog bloga diena. Tad norisi viskam padėti tašką. Bet tą tašką siunti draugams. Nes neesi tikra. Ir jie kantriai skaito. Nors apsupti savo darbų ir gyvenimo sūkurių, jie išklauso. Arba tiesiog atvirai pasako: „Nepyk, bet skambi kaip mažvaikė. Myliu.“ Galų gale bendrom jėgom sudėliojam tą tobulą atsisveikinimo žinutę, kurią perskaitęs jis tai jau tikrai suvoks, ką praranda! Ir iš kurios kvailumo prabėgus metams ir nurimus aistroms dar ilgai juokiamės.
Ieškant įspūdingiausio krioklio pavargau, pradėjau bambėti. Mano specialiai Instagram’ui skirti apdarai ėmė erzinti.
- Einam atgal, geriau nebus, vien tas pats. Jau viską matėm. Gražiau tikrai nerasim, - niurzgėjau be saiko. Mano kompanija nepasidavė, tad bambėdama sekiau iš paskos.
Ir, žinoma, kaip dažnai tenka skaityti tose motyvacinėse nesąmonėse apie už kelių žingsnių laukiančias svajones – vos už kelių šimtų metrų priėjome kol kas gražiausią mano gyvenime matytą krioklį. Šniokščiantis vanduo krito žemyn nuo samanomis apaugusios kalvos. Purslai tiško į visas puses su tokia jėga, kad atrodo jų galia įsigėrė į mane. Tokiais stebuklingais momentais padarytum bet ką, apie ką svajoji, bet vis atidėlioji rytojui.
Gyvenime kartais kaip tame pasakų šalį primenančiame Velse - galime paklysti, nuklysti, pavargti, užsigauti ar užgauti kitus. Tokie jau mes visi - netobuli. Ir nieko nėra geriau, nei gražiausių gyvenimo krioklių ieškoti su žmonės, kurie priima tavo angelus ir demonus, o kai pavargsti ir norisi sustoti, jie veda pirmyn. O tada, vos už kelių žingsnių ir vieno posūkio, pamatai kol kas gražiausią savo gyvenimo krioklį. Kad niekada nepavargtume jų ieškoti.
