Lapkričio 20, 2022
Jausmai, ne tiltai, jungia žmones | Interviu su rašytoja Sandra Avižienyte
Kalbėjosi Judita Grublienė, poetė, JK PP organizatorė, Peterborough LB Švyturys vadovė
Sandra Avižienytė.

Lietuviškas knygynas Londone Knygnešys.co.uk šiemet švenčia 15 – kos metų sukaktį (daugiau apie gimtadienio renginį skaitykite čia >>>>>). Ta proga kalbamės su rašytoja Sandra Avižienyte, kurios kūriniai skambės gimtadienio vakaro koncerte.

- Sandra, esi poetė, 8 knygų autorė, dainų žodžių autorė, JAV lietuvių poezijos pavasario renginių organizatorė, JAV lietuvių Kultūros tarybos laureatė 2022. Papasakok apie savo kelionę į poezijos pasaulį – ką atradai, ką praradai ir kur link keliauji? 

- Niekada nebuvo vientiso kelio. Rašau daugiau nei 25 metus. Daug dalykų atėjo man prieš išvykstant į JAV. Iš pradžių palikdavau viską, ko negalėjau išreikšti kitaip ant popieriaus dar Lietuvoje, vėliau išskridau į man kultūriniu aspektu nežinomą šalį – Jungtines Amerikos valstijas. Tada įvyko dar kitokios radybos. Pagaliau sujungiau tiltus tiek savo širdyje tiek eilėraščiuose. Pamačiau, kad galiu papildyti lietuvių poeziją visai naujais potyriais, kurie susiję su kita aplinka, tiek geografine tiek kultūrine prasme. Dažniausiai visi keliai veda į save.

– Kas tau yra poezija ir kas tau yra svarbiausia tavo pačios tekstuose? Kaip apibūdintumei savo poeziją? 

- Poezija yra tai kas yra nepasakyta. Mes kasdien bendraujame, kalbame apie įprastus dalykus, sprendžiame problemas ir santykius. Poezija, yra tai kas lieka už viso to, tai yra tas kambarys į kurį tu norėtum patekti ir pasijausti saugus. Kartais ir nepatogiai, gerąja prasme. Antra vertus, dar 2001-aisiais rašiau,  „kad pats gyvenimas tarsi poezija.

Ieškau jos kiekviename žingsnyje, rūsčiame žvilgsnyje ar meiliame šypsnyje, rudenį krentančiame lape ar ant užšalusio upės ledo, tik nerandu, ką galėčiau palikti nesikartodama šiame lape: viską užrašė kiti. 

Važiuočiau, rodos, žiūrėdama pro langą į žaliuojančias pievas, iki pasaulio krašto, kurio, kaip bebūtų gaila, nėra... Arba išnykčiau bedugnės gelmėje, palikdama širdį ir neišsakytus žodžius ant aštrių akmenų kaip tas paukštis ant erškėčių krūmo spyglio, giedantis vieną vienintelį kartą gyvenime...

Ar ir tada tas, kas sakė, kad gyvenimas – poezija, įžvelgtų poeziJĄ?!

Tikriausia, taip. Kaip ir visada.“ (Sandra Avižienytė: ARTUMAS VIRKDO, Vilnius-Čikaga: 2022, 72 psl.)

- Kas tavo poezijai daro didžiausią įtaką? 

- Daug dalykų. Keliai. Aš kasdien vairuoju, aš matau kaip viskas keičiasi. Žmonės. Tikiu, jog mes esame vienas kitų atspindžiai. Mano šeimos namai, nors jie irgi gali keistis. Visa tai atsispindi kūryboje. Šalys. Šioje šalyje dinamiškumas finišuoja pirmas. 

- Kaip dirbi su savo tekstais – kiek laiko skiri teksto tobulinimui? 

- Kartais rašau tekstą pieštuku, bet suprantu, kad galėjau jį jau rašyti parkeriu ir tai būtų galutinis variantas. Rašau ranka. Iš tikrųjų dažnai parašau tekstą tiesiog kaip jaučiu, ir niekada prie jo negrįžtu. Pirminis prisilietimas – svarbiausias. Tvarkau tik rašybos klaidas, jeigu tai to verta. 

- Šiuo metu su savo kolegomis muzikantais ir dainų atlikėjais turi kūrybinį turą po Europą. Papasakok apie jį plačiau.

- Taip, laukiame pirmo lėktuvo. Svarbiausia į jį nepavėluoti. Planuojame keturis susitikimus: „Viena naktis Paryžiuje“, „Strasbūro pasakos“, Londone „Kas bus, tą krikštysim“ ( Linos Garnytės, knygyno KNYGNEŠYS mėgiamo posakio garbei) ir Dublino „Smaragdiniai sapnai“ praturtins mūsų ir atvykusiųjų patirtis. Aš atvykstu iš JAV, o dainų autorius ir atlikėjas Vygantas Kazlauskas, bei akordeonistas Tadas Motiečius – iš Lietuvos. Planuojame susitikti po Eifelio bokštu. Daugiau nei dvidešimt metų gyvenu tarp dviejų krantų ir tikiu jog jausmai, ne tiltai jungia žmones. Tai atsispindi ir muzikoje, kuri buvo pradėta kurti mums net nepažįstant vieniems kitų, o tik suradus juodas raides baltame popieriuje...

Kadangi esu (sakau, jog ESU, o ne tik dalyvauju...) įvairiose lietuvių kultūros bendruomenėse – JAV ir Australijoje, žinau koks yra mūsų emigravusių tautiečių kultūrinių renginių poreikis, todėl nusprendžiau surasti bendraminčių ir kartu sukurti tą lietuvišką aplinką, ypač tokiais atotrūkio laikais, kai mes visi turėtume laikytis kartu. Poezija yra sielos kalba: aš niekada nepamiršau ir nepamirštu, ir žinau, iš kur atėjau, kas mane „nešioja“ ir kas įkvepia gyventi. Ir, svarbiausia, kas esu „ AŠ“ net tamsiausią gyvenimo naktį. Džiaugiuosi, jog atrasti žodžiai apsigaubė muzika. Dalis kūrinių vertėjos Caroline Masiulytės-Paliulio dėka skamba prancūziškai.

- Ar gali sakyti, kad svarbiausią savo eilėraštį jau parašei?

- Geras klausimas. Teisingiausią atsakymą žino skaitytojas, dažniausiai surandantis tą eilėraštį po autoriaus mirties. Net jeigu jis – rankraščiuose ar vis dar yra rašomas.

Bet jeigu tektų pasirinkti vieną iš visų parašytų. Tas eilėraštis būtų Apie Draugystę ir kitus dalykus:

Mes užsimirštam bėgime,
Iš kur atėjom,
Kas mus nešioja
Ir kas įkvepia gyvent.

Pasaulio prasmę vis kitaip interpretuojam –
Už gryną pinigą mes laikom tuos,
Kurie mus išveda
Iš nežinios atgal.

Svaiginamės,
Jėgas eikvojam,
Nebranginam
Kas šalimais, kas laukia, kas kartu.

Jausmus
Tarsi skambias stygas tarp pirštų trinam, -
Dažnai akomponuoja tie,
Kuriems net nesvarbu.

Išdžiaustom,
Ištempiam,
Kitus tepliojam,
Ko patys nebegalim sutvarkyt –

Rūdim apaugusi širdis tarytum laikrodis sustoja
Akimirkai.
Ir amžiams sujaukia,
Kas laukia ryt.

Ir jei ne vėjas,
Ne lietus,
Kuris nuplauna purvą,
Ir jei ne saulė,
Kuri prikelia gėles,
Skambėtum kaip tas tuščias skilęs indas,
Savy jau neišlaikantis vandens.

© sandra avižienytė, 2015  (3 dienos, 4 naktys : Čikaga, 2016)

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai