Pogimdyvine depresija

Mielos mamytes,pasidalinkit savo patirtimi apie pogimdyvine depresija. Ar teko su ja susidurti,o jei taip tai kaip pavyko atsikratyti? Dekui is anksto.

• Praneškite pastebėję netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

as tai nezinau ar tai galiu pavadinti deprsija, taciau po gimdymo kol isivaziavau i mamytes vaidmeni visko pasitaikydavo, asaru, bet mano vaikas buvo ramus, svarbu kad vyras suprastu, pagelbetu ir palaikytu. nereikia sedeti namie su vaiku tarp keturiu sienu, dabar vasara reikia eit laukan ir ten dazniau buti, organizuoti draugiu susiburimus, nesigedyti paprasyti drauges pagalbos jei namie nebesusitvarkot. manyciau, kad tai turetu padeti.

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

na apie kokia depresija gali buti kalbos!! juk motinyste - didziausias dziaugsmas. o visus skausmus ir rupescius kartais reikia sutikti tiesiog kaip vienas is gyvenimo daleliu. svarbiausia ramybe, meile kiekviename zingsnyje..

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

nu mieloji tik sveikinu,kad tau t aip,bet kitoms mamytems yra labai sunku psichologiskai pakelti visus pasikeitimus,o jei dar nera supratimo ir palaikymio is vyro-jau baisu.mazai pavyzdziu ka mamos padaro sergancios pogimdyvine depresija?musu dviratininke urbonaite nusiszude pati,o va anglijoj,londone t.y.mama nuzude savo 2 vaikucius,trecias tik 6 men.sunkios bukles renimacijoje ir patvirtinta kad sirgo pogimdyvine depresija.
kad paverki atsisedusi del per didelio pilvo,del monotonikso sedejimo namie ar neramaus vaikucio-smulkmena.depresijos problemos slypi kur kas giliau ir pasekmes gali buti baisios.jei kam kyla negeru minciu ar nuotaikos kintas kosminiu greiciu ir t.t.geriau nedelsti ir kreiptis i spec.kol nevelu.tame nera nieko gedingo,tai nutinka daug kam.
p.s.pati esu mama ir zinau kaip yra sunku.

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

Visiskai sutinku su Laika, ir man regis tai nuo zmogaus budo ar charakterio mazai te priklauso, ir tuo labiau nuo noro ar nenoro depresuoti, tai slypi kazkur giliau gal genuose, nes ir labai stiprios moterys suserga sia depresijos forma. Apie tai reikia ir butina kuo daugiau kalbetis, ir moterys kurios jauciate ka tai panasaus butinai rasykite apie tai, mes tikrai jus palaikysime ir bandysime kazkaip padeti. As pati turiu 2 vaikucius ir tikrai nebuvo lengva, buvo visko: ir asaru, ir nusivilimu, ir pykcio priepuoliu, ir nezinai kada tai gali pereiti i tikra pogimdyvine depresija. Sunku nuo to apsisaugoti ir ar imanoma ? Zinoma kad mylime savo vaikuciu ir atiduodame jiems tiek meiles kiek tik galime, bet kartais tai nuo musu tiesiog nepriklauso....Juk kai zmones suserga kitomis ligomis niekas nesako: reikejo daugiau dziaugtis, myleti ir t.t., o juk pogimdyvine depresija yra liga.

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

Aciu merginos uz nuosirdzius atsakymus :)

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

man ji buvo ir manau cia normalu,nes nesi prates prie nauju pasikeitimu,bemiegiu naktu ir priklausomybes,bet va jau metams baigiantis jauciu kad viskas atslego,oras pasitaise ,laukia leidiame visas dienas tai ir nuotaika visai kitokia.linkiu visoms lengvo perejimo per si nauja kelia

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

Eik pas gydytoja, pas Health visitor ir kalbekis kaip jautiesi; mano mazius 16 men, pradejau verkti be priezasties kai jam buvo apie 10 sav; dabar geriau, GP nusiunte i counselling, dar tik pora kart buvau, bet ir anksciau su HV daug kalbejau

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

Tikrai is sirdies pritariu toms, kur sako, jog tai nepriklauso nuo charakterio budo- pogimdyvine depresija YRA LIGA. Esu nuostabaus stiprumo, logisko proto ir be galo myliu savo vaikus, bet po antrojo pypliuko gimimo turejau sunkia pogimdymine depresija. Nesvarbu, koks oras, kiek vyras tave myli, kad mazylis yra ne reksnys. Pati nesuvokiau, kas man daresi, bet aciu Dievui, kad as engiau tik save- mano vaikai visada turejo simtaprocentine mamos meile. Zinau, kaip sunku yra kreiptis pagalbos, bet tai yra vienintele iseitis- musu health visitor buvo nuostabi tuo atzvilgiu, ji mane ir nukreipe pas GP, pati uzeidavo vos ne kasdiena, jei ne, tai paskambindavo. Nors ir ejau i pokalbius su psichoterapeute, gan greit supratau, jog ji man negali padeti- tai as turiu daryti pati, taciau paklausiau jos keliu pasiulymu ir sugebejau issikrapstyti is tos juodos skyles. Taciau nesupraskite manes klaidingai- tai nera greitas procesas, as su tuo prasikamavau virs 2 metu. Gali buti, kad man uztruko taip ilgai, nes pas mane buvo gili depresija. Pritariu kitoms mamoms, kad sedeti tarp keturiu sienu yra blogiausias variantas- reikia eiti, judeti, nes fizinis kruvis bloga energija pavercia gera, bet nesakau, kad tuoj bekite uzsirasyti i gym. Tiesiog eikite sparciu zingsniu pasivaikscioti su vezimeliu, eikite i parduotuve, parka ar siaip judekite. As tai darydama numeciau virssvori, likusi po gimdymo. Tuo paciu metu pradejau valgyti daugiau svieziu vaisiu, darzoviu, nes yra irodyta, jog valgant "sunku" maista ir sveikiausias zmogus turi psichiniu nuosmukiu- nuotaika krenta kaip akmuo. Nesakau, kas as esu sveikuole, bet ligsiol islaikiau pagrindines taisykles is to skaudaus meto, nes prisiminimai priverte myleti save. Linkiu jums sekmes, tikiuosi padejau nors truputi.

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą

Ar bandete uzsiimti meditacija? Sako labai padeda
kaip gydyti depresija

Praneškite pastebėje netinkamą komentarą
• Atsakyti
• Rašyti naują komentarą