Norvegai yra laimingiausi žmonės pasaulyje, bet vis tiek aptarinėja permainų idėją ir pirmadienį balsuos visuotiniuose rinkimuose, kurių kova tikriausiai bus atkakli ir tuo neparanki kadenciją baigiančiai dešiniojo sparno vyriausybei.
Visuomenės apklausos rodo, kad vos saujelė balsų gali nulemti tai, ar naftos turtingai šaliai ateinančius ketverius metus vadovaus konservatorių premjerė Erna Solberg, ar jos varžovas, Darbo partijos lyderis Jonas Gahras Store (Jonas Gahras Stiorė).
„Lengviau būti kaltinamam dėl dalykų, kurie nesiklosto gerai, nei pelnyti pripažinimą už dalykus, kurie einasi gerai“, – pažymėjo Oslo universiteto politologijos profesorius Berntas Aardalas (Berntas Ordalas).
„Galima matyti, kad norvegų rinkėjų prabanga taip pat lemia padidintus lūkesčius. Bet kokiai partijai labai sunku pateisinti tokius lūkesčius“, – pridūrė jis.
Laiminga šalis
2013 metais atėjusiai į valdžią konservatorių ir „švelnių“ populistų Pažangos partijos vyriausybei teko susidurti su dviem rimtais iššūkiais.
Kilus Europos migrantų krizei 2015 metais 5,3 mln. gyventojų turinčioje Norvegijoje prieglobsčio paprašė rekordiškai daug – 31 tūkst. – žmonių, tuo tarpu naftos pramonė, kuri yra pagrindinis Norvegijos ekonomikos variklis, nuo 2014 metų išgyvena didžiausią per 30 metų kainų kritimą.
Europa uždarė savo sienas, Oslas sugriežtino savo imigracijos politiką ir atvykstančių pabėgėlių srautas sumažėjo.
Sumažinusi mokesčius ir pasitelkusi dideles pinigų sumas iš valstybės turto fondo – kurio vertė per vos 20 metų nuo tada, kai į jį buvo pirmą kartą pervestos pajamos iš naftos, padidėjo iki beveik 1 trln. JAV dolerių – Norvegija sugebėjo grąžinti ekonomiką į tvirto augimo kelią, atimdama iš opozicijos lengvą kelią pulti.
„Dabar, kai Norvegijos ekonomika gerėja, svarbu nekeisti kurso“, – tvirtino 56 metų E.Solberg, vaizduodama save kaip būsimos sėkmės garantą.
Vyšnia ant torto: kovo mėnesį Norvegija autoritetingoje Jungtinių Tautų ataskaitoje buvo pavadinta laimingiausia pasaulio šalimi.
„Šaltesnė“ Norvegija?
Nepaisydamas tos geros kortos, J.G.Store kaltino dešiniojo sparno vyriausybę, kad ši pavertė Norvegiją „šaltesne“ vieta ir vaizdavo save kaip mažiau privilegijuotų žmonių gynėją.
Opozicijos lyderis žadėjo atšaukti mokesčių sumažinimą, naudingą „turtingiausiesiems“, ir stiprinti gerovės valstybę.
„Mes esame atsparūs socialinėms problemoms, kurias matome kitose šalyse, – naujienų agentūrai AFP sakė 57 metų Darbo partijos lyderis. – Tačiau nesame apsaugoti, vadinasi, mes didiname nelygybę.“
Visuomenė šiuo klausimu tebėra labai susiskaldžiusi ir komentatoriai prognozuoja „rinkimų trilerį“.
„Mes norime permainų, – Darbo partijos kampanijos palapinėje judriausioje Oslo gatvėje sakė medicinos mokslų daktarė Silje Krokeide (Sijė Krocheidė). – Norime daugiau lygybės, man tai svarbu. Taip pat norime geriau pasirūpinti aplinka.“
69 metų verslininkas Eirikas yra tarp tų, kas nori, kad valdžioje liktų dešinieji. „Jie sumažino mokesčius, įdiegė paskatinimų naujoms kompanijoms steigti, tiesė kelius ir investavo į policiją bei sveikatos apsaugą. Manau, kad jie pasirodė gana gerai“, – sakė jis.
Šioje klestinčioje šalyje, kurioje itin branginamas konsensusas ir kurioje opus narystės ES klausimas buvo atidėtas vėlesniems laikams, visuomenę skaldo nedaug dalykų.
Europai išgyvenant intensyvius rinkimų metus, Norvegijos rinkimų kampanija iš esmės išvengė kitur matomos populizmo kilimo tendencijos.
Dvi pagrindinės politinio pakraščio partijos jau 12 metų dirba koalicinėse vyriausybėse ir tai padėjo jas „neutralizuoti“, sako politologijos profesorius B.Aadalas.
Rinkimų kampanija buvo be skandalų, jei neminėsime kelių prieštaringai vertinamų imigracijos ir integracijos ministrės Sylvi Listhaug (Siulvi Listhaug) iš antiimigracinės Pažangos partijos pareiškimų.
Rinkimų baigtis priklausys nuo dešimčių mažesnių partijų, nes ir konservatoriai, ir Darbo partija priklauso nuo jų paramos parlamente formuojant vyriausybę ir priimant įstatymus.
BNS inf.
